simfòninė mùzika, muzika, sukurta atlikti simfoniniam orkestrui arba jam dalyvaujant.
Žanrai
Simfoninės muzikos pagrindinis žanras – simfonija; jai t. p. priskiriama instrumentinis koncertas, simfonijetė, simfoninė siuita, simfoninės variacijos, vienos dalies programinės muzikos žanrai: koncertinė uvertiūra, simfoninė poema, simfoninis paveikslas, simfoninė fantazija, simfoninė rapsodija; simfoninei muzikai su išlyga priskirtini ir muzikos kūriniai chorui ir solistams su simfoniniu orkestru (kantata, oratorija) ir orkestriniai epizodai iš sceninės muzikos kūrinių.
Raida
Simfoninė muzika susiklostė 18 a. viduryje. Jai atsirasti iš kamerinės instrumentinės muzikos apraiškų lemiamos reikšmės turėjo viešieji koncertai, simfoninio orkestro susiformavimas, ciklinės simfonijos kūryba. Simfoninės muzikos įsigalėjimą 19 a. itin skatino muzikos atlikimo praktika didelėse koncertų salėse. Simfoninė muzika buvo skiriama vis gausesnei auditorijai, labai išsiplėtė ja reiškiamų emocijų ir vaizdinių skalė. Romantizmo atstovų kūryboje be simfonijos ir koncerto paplito įvairūs programiniai simfoninės muzikos žanrai. Padidėjo simfoninio orkestro sudėtis (nuo dvigubos iki keturgubos), jo raiškos galimybės. 20 a. atsirado tradicinių žanrų ir formų modifikacijų bei sintezės, pakito simfoninio orkestro traktuotė. Labai padidėjo mušamųjų instrumentų grupė, naudojami įvairūs netradiciniai instrumentai, tarp jų – elektroniniai (pvz., Martenot bangos). Orkestro sudėčiai turėjo reikšmės ir muzikos stilius. Ekspresionizmui buvo būdinga orkestro sudėties hipertrofija, o impresionizmo ir neoklasicizmo apraiškos lėmė simfoninės muzikos kamerizaciją. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje, kompozitoriams modernistams ėmus kurti įvairiems netipiškiems instrumentiniams kolektyvams, griežtos ribos tarp simfoninės muzikos ir kamerinės muzikos nebeliko.
Simfoninė muzika Lietuvoje
Lietuvoje simfoninės muzikos pradininkas – M. K. Čiurlionis (kantata De profundis 1899, simfoninės poemos Miške 1901 ir Jūra 1903–07). Iki 20 a. vidurio simfoninę muziką kūrė J. Gruodis, S. Šimkus, J. Karnavičius, V. Bacevičius, J. Nabažas, A. Račiūnas, V. J. Jakubėnas. Po II pasaulinio karo simfoninę muziką kūrė beveik visi lietuvių kompozitoriai. Žymiausi 20 a. antros pusės simfoninės muzikos kūrėjai – B. Dvarionas, A. Račiūnas, E. Balsys, J. Juzeliūnas, V. Barkauskas, J. Bašinskas, J. Juozapaitis, A. Rekašius, O. Balakauskas, F. R. Bajoras, O. Narbutaitė. Vertingų simfoninės muzikos kūrinių emigracijoje sukūrė V. Bacevičius, J. Gaidelis, J. Kačinskas.
L: A. Ambrazas Simfonijos / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1967; K. Jasinskas Instrumentiniai koncertai / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1967; O. Narbutienė Simfoninės poemos / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1967; A. Jociūtė Variacijos, uvertiūros, siuitos ir kiti simfoniniai kūriniai / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1967; H. Ulrich Symphonic Music New York 1952; Konzertbuch. Orchestermusik 2 Bde. Leipzig 21965.
2309