simfòninis orkèstras, 80–120 muzikantų kolektyvas, griežiantis didelės apimties simfoninės muzikos kūrinius. Dažniausiai kūrinius atlikimui parengia ir orkestrui vadovauja dirigentas (kartais orkestras dirigento neturi).
Sudėtis, rūšys
Simfoninį orkestrą sudaro 4 instrumentų grupės (jų partijos pagal nusistojusią tvarką užrašomos orkestro partitūroje): medinių pučiamųjų, varinių pučiamųjų, mušamųjų ir styginių. Pagal vienodų medinių pučiamųjų instrumentų skaičių simfoninis orkestras būna dviejų rūšių: dvigubos sudėties, arba mažasis, ir trigubos sudėties, arba didysis simfoninis orkestras.
Dvigubos sudėties (mažasis) orkestras: medinių pučiamųjų grupė – 2 fleitos, 2 obojai, 2 klarnetai, 2 fagotai; varinių pučiamųjų grupė – 2–4 valtornos, 1–2 trimitai, 1–2 trombonai, tūba; mušamųjų grupė – 2 timpanai, didysis būgnas, mažasis būgnas, trikampis, 2 lėkštės; styginių grupė (kvintetas) – pirmieji smuikai (12), antrieji smuikai (10), altai (6), violončelės (4), kontrabosai (2).
Trigubos sudėties (didysis) orkestras: medinių pučiamųjų grupė – 3 fleitos, 3 obojai ir anglų ragas, 3 klarnetai, 3 fagotai ir kontrafagotas; varinių pučiamųjų grupė – 4–8 valtornos, 3–4 trimitai, 3–4 trombonai, 1–2 tūbos; mušamųjų grupė – 4 timpanai, tamtamas, didysis būgnas, mažasis būgnas, trikampis, 2 lėkštės, 1–2 arfos, fortepijonas (kai kada vargonai), čelesta, varpai, ksilofonas, marimba, vibrafonas, įvairūs kiti (dažnai afrikietiškieji mušamieji) instrumentai; styginių grupė (kvintetas) – pirmieji smuikai (16–18), antrieji smuikai (14–16), altai (12–14), violončelės (10–12), kontrabosai (8–10). Simfoniniai orkestrai griežia koncertų salėse, muzikinių teatrų orkestrinėse (orkestro duobėse), lauko estradose. Orkestro instrumentai scenoje išdėstomi eilėmis pagal jų tembrą ir garso stiprumą keliais būdais: amerikietiškuoju, kai pirmieji smuikai esti dirigento kairėje, o violončelės – dešinėje pusėje, vokiškuoju, kai pirmieji ir antrieji smuikai yra dirigento kairėje ir dešinėje (naudotas 19 a. pabaigoje–20 a. viduryje, kai kada dar tebenaudojamas, mišriuoju (tarpinis tarp amerikietiškojo ir vokiškojo), kai antrieji smuikai ir violončelės būna dirigento dešinėje.
Raida iki romantizmo laikotarpio
Simfoninio orkestro samprata, terminas ir instrumentų sudėtis ėmė klostytis 18 a. pirmoje pusėje Neapolio mokyklos kompozitorių kūryboje, kai operų įžangas imta atlikti atskirai, o tokią muziką vadinti musica sin fonia arba sinfonia. J. S. Bachas naudojo barokui būdingą instrumentarijų; pvz., Brandenburgo koncertas nr. 1–2 valtornos, 3 obojai, fagotas, mažasis smuikas, pirmieji ir antrieji smuikai, altai, violončelės, kontrabosas ir skaitmeninis bosas (klavesinas). A. Scarlatti, vėliau W. A. Mozartas, H. Berliozas, R. Wagneris naudojo topofoninį orkestrų išdėstymą (greta pagrindinio, griežė keli papildomi).
Klasicistinio simfoninio orkestro prototipą sukūrė Neapolio mokyklos kompozitoriai (N. Jommelli, T. Traeta). Jo struktūrą perėmę Mannheimo mokyklos kompozitoriai sureikšmino styginius, papildė orkestrą klarnetais, atsisakė skaitmeninio boso. Simfoninį orkestrą sudarė 2 fleitos, 2 obojai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 2 valtornos, 2 trimitai, trombonas, timpanai ir styginių kvintetas (apie 10 pirmųjų smuikų, 10 antrųjų, 4 altai, 4 violončelės, 4 kontrabosai). Dviguboji sudėtis įsitvirtino J. V. A. Stamico simfonijose. Chr. W. Gluckas savo operose eksperimentavo klasicistinio orkestro grupių ir pavienių instrumentų tembrais. Nuo 1780 skaitmeninio boso instrumentus pakeitė variniai pučiamieji ir altai. Mediniai pučiamieji buvo itin individualizuoti ir sudarė 8 balsų grupę. Šiek tiek vėliau panašiai buvo pertvarkyti ir variniai pučiamieji. 19 a. pridėjus tūbą, sukurtas specifinis, sodraus tembro varinių pučiamųjų choras. Ankstyvojo klasicizmo (nuo 1740) orkestruose, t. p. J. Haydno ir W. A. Mozarto, grieždavo apie 40 muzikantų. Nuo L. van Beethoveno laikotarpio simfoninio orkestro sudėtis ėmė didėti. Orkestre grieždavo 60–70 muzikantų. L. van Beethovenas išplėtė pagrindinių balsų diapazoną, sureikšmino visas orkestro partijas, pirmasis panaudojo 3 ir 4 valtornas, 3 trombonus, kontrafagotą, išplėtė orkestro dinamiką (nuo ppp iki ffff), mušamųjų grupę, itin svarbios tapo akompanuojančios grupės.
Raida 19–20 amžiuje
Romantizmo laikotarpiu plėtėsi simfoninio orkestro sudėtis, techninės galimybės, intensyvėjo orkestro raiška ir raida. Sukurta naujų instrumentų (daugiausia pučiamųjų), mediniams ir variniams sukonstruoti vožtuvai. R. Wagnerio operose susiklostė didžiojo simfoninio orkestro samprata ir triguba orkestro sudėtis. R. Wagneris tetralogijoje Nybelungo žiedas (1854–74) panaudojo vadinamąjį padidintąjį simfoninį orkestrą: 16 pirmųjų ir 16 antrųjų smuikų, 12 altų, 12 violončelių, 8 kontrabosus, 4 fleitas, 3 obojus ir anglų ragą, 3 klarnetus ir bosinį klarnetą, 3 fagotus ir kontrafagotą, 3 trimitus ir bosinį trimitą, 3 trombonus ir bosinį tromboną, 2 bosines ir kontrabosines tūbas, 8 valtornas, 6–8 arfas, daugybę mušamųjų. Didžiulį orkestrą (115 atlikėjų) operoje Elektra (1909) panaudojo R. Straussas.
Kompozitoriai impresionistai simfoninį orkestrą suskaidė į kamerines grupes, vengė partijų dubliavimo, siekė ryškaus tembrų kolorito, architektoninės jų dramaturgijos. 20 a. 2–5 dešimtmetyje imta tolti nuo R. Wagnerio, G. Mahlerio ir R. Strausso labai didelių orkestro struktūrų, pakito jų instrumentinė sudėtis. Pradėta plėsti mušamųjų grupė tapo savarankiška, atsirado džiazo (saksofonų, perkusijos), liaudies muzikos, populiarių (mandolina), elektroninių (Martenot bangos, vėliau sintezatoriai) instrumentų, panaudota žmogaus balsas, magnetofono juosta. Simfoninio orketsro terminas neteko savo pradinės prasmės. E. Varèse’as pirmasis sukūrė kūrinį Jonizacija (1931) tik mušamiesiems – 41 mušamajam instrumentui ir 2 sirenoms. 20 a. išryškėjo trys simfoninio orkestro modifikavimo tendencijos: orkestrai su impresionizmui būdingu garso spalvų ir sąskambių išryškinimu; orkestrai, kurie laikosi klasikinio instrumentų choriškumo; orkestrai, kuriuose iš pavienių instrumentų grupių (pvz., styginių, medinių pučiamųjų) sudaromi vieningų tembrų blokai arba tembrų segmentai. Tokiuose orkestruose styginių grupė dažniausiai vyraujanti.
Žymesni simfoniniai orkestrai
Žymesni simfoniniai orkestrai: Gewandhaus orkestras (įkurtas 1781), Vienos filharmonijos orkestras (įkurtas 1842), Oslo filharmonijos orkestras (įkurtas 1879), Berlyno filharmonijos orkestras (įkurtas 1882), Concertgebouworkest (įkurtas 1888), Montréalio simfoninis orkestras (įkurtas 1897), Londono simfoninis orkestras (įkurtas 1904), L'Orchestre de la Suisse Romande (įkurtas 1918), BBC Symphony Orchestra (įkurtas 1930), Londono filharmonijos orkestras (įkurtas 1932), Prancūzijos nacionalinis orkestras (įkurtas 1934), Izraelio filharmonijos orkestras (įkurtas 1936), Paryžiaus orkestras (įkurtas 1967), Sankt Peterburgo filharmonijos orkestras (įkurtas 1882), Niujorko filharmonijos orkestras (įkurtas 1842), Bostono simfoninis orkestras (įkurtas 1881), Čikagos simfoninis orkestras (įkurtas 1891), Filadelfijos orkestras (įkurtas 1900), San Francisco simfoninis orkestras (įkurtas 1911), Atlantos simfoninis orkestras (Jungtinės Amerikos Valstijos, įkurtas 1945), Pasaulio filharmonijos orkestras (įkurtas 2006).
Simfoniniai orkestrai Lietuvoje
Lietuvoje orkestrus turėjo Klaipėdos ir Vilniaus miesto teatrai (abu įkurti 1785). 19 a. pradžioje 60 muzikantų simfoninis orkestras buvo Vilniaus universitete, 19 a. antroje pusėje simfoninį orkestrą buvo įsteigę Rusų muzikos draugijos Vilniaus skyrius ir Vilniaus amatų mokykla. Pajėgūs simfoniniai orkestrai veikė Oginskių Plungės muzikos mokykloje (1873–1902), Rietavo muzikos mokykloje (1874–1903), Rokiškio muzikos mokykloje (1873–1904). 1909 Vilniaus simfoninį orkestrą buvo įsteigęs K. Galkauskas (1919 vadintas valstybiniu simfoniniu orkestru). Kaune veikė Valstybės teatro (įkurtas 1920), Kudirkos simfoninis orkestras (1934–35), Kauno radiofono simfoninis orkestras (1926–40; 1940 perkeltas į Vilnių), Kauno muzikos mokyklos (nuo 1933 konservatorija) simfoninis orkestras. Klaipėdoje veikė Klaipėdos muzikos mokyklos (įkurtas 1925 S. Šimkaus), Klaipėdos simfoninis orkestras (įkurtas 1933 J. Kačinsko). 1939 įkurtas Vilniaus miesto simfoninis orkestras (veikė iki 1940; įkūrė V. Landsbergis‑Žemkalnis, J. P. Lenktaitis ir B. Dvarionas). 1940 pradėjo veikti Valstybinės filharmonijos ir Kauno muzikinio teatro simfoninis orkestras, po 1945 Lietuvos operos ir baleto teatro, Valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras. 1958–88 veikė Šiaulių simfoninis orkestras (įkurtas 1958 L. Andrulio).
21 a. pradžioje veikia Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (įkurtas 1940), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (įkurtas 1988), Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras (įkurtas 1993), Kauno miesto simfoninis orkestras (įkurtas 2004), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų simfoninis orkestras, Vilniaus muzikos mėgėjų simfoninis orkestras (dirigentas T. Šileika; 1961–99 simfoninis orkestras Vilnius), simfoniniai orkestrai groja ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniuose teatruose.
L: R. Geniušas Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai Vilnius 1973; K. Jasinskas Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1919–1940 Vilnius 1983; O. Narbutienė Muzikinis Kaunas Kaunas 1992; D. Kšanienė Muzika Klaipėdos krašte: muzikinis gyvenimas iki 1939 Kaunas 1996, Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI–XX a. 4 dešimtmetis) Klaipėda 2003; L. Kiauleikytė XVIII a. II pusės–XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose Vilnius 2008; V. Bakutytė Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785–1915 Vilnius 2011; P. Bekker The Orchestra New York 1963.
1915