simfòninis pavéikslas, programinės muzikos žanras; vienos dalies programinis kūrinys simfoniniam orkestrui, panašus į simfoninę poemą. Nuo šios skiriasi paprastesniu turiniu, forma, mažesne apimtimi. Simfoninis paveikslas konkrečios programos neturi; dažnai grindžiamas peizažų, žanrinių scenų muzikiniais įvaizdžiais. Naudojamos glaustos, nelabai kontrastingų dalių formos (dažnai paprastoji arba sudėtinė 3 dalių).
Žanras atsirado Rusijoje 19 a. pabaigoje. Simfoninių paveikslų sukūrė A. Rubinšteinas (Faustas 1884), N. Rimskis‑Korsakovas (Sadko 1867), A. Glazunovas (Pavasaris 1891). A. Liadovas (Užburtas ežeras, Kikimora), S. Rachmaninovas (Mirusiųjų sala, visi 1909) ir kiti rusų kompozitoriai.
Simfoniniu paveikslu pavadintų kūrinių sukūrė lietuvių kompozitoriai J. Gruodis (Rudenėlis 1922), S. Vainiūnas (Sutartinė 1968), V. Švedas (Naktis raganų kalne 2005). Vakarų Europoje panašaus pobūdžio kūriniai (pvz., C. Saint‑Saënso Mirties šokis) dažniausiai vadinami simfoninėmis poemomis.
1915