simfonizmas

simfonzmas, muzikinės kūrybos metodas, pasireiškiantis kūryboje teminio plėtojimo intensyvumu ir kryptingumu, nuolatiniu pradinės muzikinės idėjos kitimu ir atnaujinimu.

Sąvoka

Simfonizmo sąvoka glaudžiai susijusi su simfonijos žanro ir sonatos formos ypatumais (pradedant L. van Beethoveno kūryba), bet gali būti taikoma įvairių žanrų ir formų kūriniams. 1918 simfonizmo sąvoką iškėlė rusų muzikologas B. Asafjevas. Simfonizmui artimą sampratą vartojo prancūzų kompozitorius ir muzikologas V. d’Indy, visas muzikos rūšis sąlyginai skirstęs į simfoninę muziką (prancūziškai musique symphonique), pagrįstą autonominiais muzikos kalbos ir formos dėsningumais, ir dramatinę muziką (prancūziškzi musique dramatique), paklūstančią žodinio teksto, sceninio veiksmo ar literatūrinės programos specifikai.

Bruožai, žymesni kūrėjai

Simfonizmas – plačiašakė sąvoka, susijusi su kitomis muzikos estetikos ir teorijos, ypač su muzikos dramaturgijos kategorijomis. Pagal muzikos dramaturgijos pobūdį simfonizmą galima apibūdinti kaip dramatinį konfliktinį (L. van Beethovenas, F. Lisztas, G. Mahleris, P. Čaikovskis, R. Straussas, D. Šostakovičius, A. Honeggeras, E. Balsys), lyrinį epinį (F. Schubertas, A. Bruckneris, A. Borodinas, S. Prokofjevas, G. Kančelis, M. K. Čiurlionis), žanrinį epinį (M. Glinka, N. Rimskis‑Korsakovas, A. Glazunovas, A. Račiūnas, V. Klova).

Simfonizmo tipas dažnai priklauso nuo kuriamų muzikinių vaizdų charakteringumo, jų kaitos pobūdžio (H. L. Berliozas, S. Prokofjevas, I. Stravinskis, J. Gruodis, J. Juzeliūnas, A. Rekašius). Konkrečios simfonizmo raiškos formos labai įvairios. Susiklostęs simfoninėje muzikoje šis metodas gali pasireikšti įvairių žanrų ir formų kūriniuose. Jis nepaklūsta kuriam nors vienam modeliui, kanonui, formulei. Šioje muzikos kategorijoje kiekviena epocha atskleidžia bendrąsias ir specifines galimybes.

2309

2153