Daũkantas Simonas 1793 10 28Kalviai (į pietvakarius nuo Skuodo) 1864 12 06Papilė (palaidotas Papilės kapinėse, piliakalnyje), lietuvių istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas. Teisių mokslų magistras (1822; diplomą gavo 1825). Kilęs iš Skuodo dvaro, kuris priklausė P. Sapiegai, valstiečių.
Išsilavinimas ir veikla
1816 Vilniuje baigė gimnaziją. 1816–18 Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete studijavo literatūrą; tarp kurso draugų buvo ir A. Mickevičius. 1818 perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą; pamėgo I. Onacevičiaus ir I. Danilavičiaus paskaitas. Priklausė studentų žemaičių kuopelei. Nuo 1820 teikdamas suklastotus kilmės dokumentus, atkakliai įrodinėjo savo bajorystę; 1833 Valdančiojo Senato Heroldijos departamentas patvirtino asmeninio bajoro teises (nes S. Daukantas turėjo magistro laipsnį). 1826–34 dirbo Rygos generalinio gubernatoriaus raštinėje. Nuo 1835 tarnavo Sankt Peterburge – Senato I administracijos departamente, 1837 tapo III departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Bendravo su istoriku I. Onacevičiumi ir bibliografu V. Anastasevičiumi, lietuvių bičiulių kuopele – Romos katalikų dvasinės kolegijos (J. K. Gintila ir kiti), Dvasinės akademijos (M. Valančius) kunigais ir tarnautojais.
Simonas Daukantas (aliejus, 1850, dailininkas J. Zenkevičius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
1850 įsisirgo ir vyskupo M. Valančiaus kviečiamas persikėlė į Varnius. Čia jam padėjo rengti spaudai religinę literatūrą, pats rašė platų lotynų–lietuvių kalbų žodyną (liko A–G raidžių tekstas), didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1850–56; spaudai parengė G. Subačius – S. Daukanto raštai: Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas, 3 dalys, 1993–96). S. Daukantas tikėjosi, kad M. Valančius padės jam išleisti anksčiau parašytus veikalus, tačiau nusivylė. Be to, 1855 Kauno gubernatorius ir Vilniaus generalinis gubernatorius atkreipė dėmesį į jo knygose (Būde) esančias antivyriausybines temas: apie lietuvių karus su rusais, socialinį pavergimą, teismų paperkamumą.
Ieškodamas geresnės ir saugesnės vietos, S. Daukantas išvyko į Svirlaukį (Kuršo gubernija) pas gydytoją P. Smuglevičių (1858 čia apsigyveno ir M. Akelaitis). Čia tobulino parašytus veikalus (Pasakojimą), rūpinosi istorinių šaltinių rengimu spaudai. Nuo 1859 gyveno Žemaitijoje pas seserį, pažįstamus dvarininkus. 1861 pabaigoje prisiglaudė pas Papilės parapijos administratorių kunigą I. Vaišvilą, čia ir mirė.
Knygos
Parašė pirmąją lietuvių kalba Lietuvos istoriją Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822, išspausdinta 1929; kitas nuorašo variantas – Darbai lietuvių ir žemaičių 1833). Kitos knygos: Istorija žemaitiška (apie 1836–38; Lietuvos istorijos pavadinimu išspausdinta 1893–97, naujausias leidimas 1995), Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (išspausdinta 1845), Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (parašytas 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys – 1899; Pasakojimas, Darbai ir Būdas išspausdinti 1976 – Raštai, 1 tomas). Darbus ir Pasakojimą S. Daukantas baigė Vytauto Didžiojo ir Jogailos, Istoriją žemaitišką – Žygimanto Augusto valdymu, o Būdą pratęsė iki 18 amžiaus. Šiuose veikaluose lietuvių tautą apibūdino demokratine prasme – kaip visus gyventojus (luominį elitą ir liaudį), kuriuos vienija kalba ir kultūros bendrumas.
S. Daukanto istorines pažiūras paveikė vokiečių filosofas J. G. Herderis. Senovinės lietuvių kalbos išsaugojimas S. Daukantui reiškė tautos išlikimą. Idealų tautos būvį jis matė senaisiais laikais, kai dar nebuvo įsigalėjusi baudžiava. Juodasis lietuvių tautos istorijos laikotarpis – kai neva blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu pasekusi diduomenė ir bajorai pavergė savo liaudį ir pražudė valstybę. Lygindamas šiuos du laikotarpius S. Daukantas skatino mintį, kad pavergimas ir baudžiava yra neteisėti, laikini, kad lietuvių tauta galinti gyventi laisvai, o valstiečiai turėti žemės nuosavybę ir naudotis savo darbo vaisiais. Siekdamas didesnės įtaigos neišprususiam skaitytojui, S. Daukantas istorinius veikalus rašė vaizdžiai, vartojo metaforas, įterpdavo beletrizuotų fragmentų (pvz., sengirių vaizdai Būde). Būde ir kituose kūriniuose liaudies kultūrą (tautosaką, papročius) laikė sudėtine tautos kultūros dalimi.
S. Daukantas pats ir per talkininkus rinko liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką. Sankt Peterburge išleido Daines žemaičių (1846; visas S. Daukanto tautosakos rinkinys išleistas 1983–84 pavadinimu Žemaičių tautosaka, 2 tomai). Lietuvių švietimo reikalams S. Daukantas parašė ir išleido Prasmą lotynų kalbos (1837), Epitome Historiae Sacrae (1838; pridėtas lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis), Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos (1842, pakartotinai bandyta išleisti 1849 ir 1864), iš lotynų kalbos išvertė Pasakas Fedro (Fedras) ir K. Nepoto Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės, Marko Justino Istoriją (neišleista), iš vokiečių kalbos – J. H. Campe’s Rubinaičio Peliūzės gyvenimą (1846; šie vertimai išspausdinti knygoje S. Daukantas Vertimai ir sekimai 1984). Valstiečiams S. Daukantas 1847–54 parengė 7 verstas ūkinių patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą. Istorijos šaltinių ir kitais reikalais susirašinėjo su istoriku T. Narbutu (S. Daukanto raštai: laiškai Teodorui Narbutui 1996).
S. Daukanto antkapinis paminklas Papilės kapinėse (liaudies skulptorius A. Raudonis, 1925)
Norėdamas sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje esama daug literatų, savo darbus ir vertimus pasirašinėjo keliolika slapyvardžių (K. W. Myle, Jokub’s Laukys, Motiejus Szauklys, J. Dewinakis, Jonas Girdenis, S. Tiewelis ir kitais). S. Daukanto biblioteka saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje Vilniuje.
-Simonas Daukantas
R: S. Daukantas Raštai 2 t. Vilnius 1976. L: V. Merkys Simonas Daukantas Vilnius 1991; G. Subačius Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834) Vilnius 2018.
1781