simonijà, Katalikų Bažnyčioje viduriniais amžiais įsigalėjęs bažnytinių pareigų pirkimas ir pardavimas. Pavadinimas yra kilęs iš Biblijoje minimo Simono vardo. Burtininkas samarietis Simonas Magas, atsivertęs į krikščionybę ir siekdamas padidinti savo galias, apaštalui Petrui pasiūlė pinigų, prašydamas už tai Šventosios Dvasios teikiamų stebuklingų galių (Apd 8, 18–24); apaštalo Petro priekaištas Simonui – tai perspėjimas dabartiniams krikščionims. Po imperatoriaus Konstantino edikto (313) Bažnyčiai valdant vis daugiau laikinų turtų daugėjo Bažnyčios žmonių, kurie bandė už pinigus gauti pareigybes ir valdžią. Simonija pasmerkta jau Chalkedono susirinkime (451), už simoniją buvo numatytos griežtos bausmės, bet nepaisant to, ir toliau prekiauta aukščiausiomis pareigybėmis (buvo parduodamas net popiežiaus sostas). Dėl to 16 a. pradžioje popiežius Julijus II paskelbė niekiniais visus savo pirmtakų, kurie į Apaštalų Sostą sėdo naudodamiesi simonija, rinkimus. 1904 popiežius Pijus X nurodė, kad tokie rinkimai galioja, bet jų organizatoriai turi būti ekskomunikuoti. Simonija buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios Romos Katalikų Bažnyčia buvo kritikuojama reformacijos laikotarpiu; ją smerkė ir pasauliečiai, ir pasaulietinės valdžios. Vyskupai, be bažnytinių pareigybių, administruodavo ir jiems pavestas žemes, todėl aplaidžiai vykdydavo dvasininkų luomo pareigas. Bažnyčios pasipriešinimas simonijai itin sustiprėjo 11 a., su simonija griežtai kovojo popiežius Grigalius VII. Pagal Kanonų teisės kodeksą (1983, vertimas į lietuvių kalbą 2012) už simonijos praktikavimą baudžiama interdiktu ar suspensa. Dabartiniais laikais terminu simonija apibūdinamas dvasinių gėrybių pirkimas už pinigus.
193