šin hánga (jap. nauji raižiniai), 20 a. pradžios japonų grafikos kryptis, atgaivinusi ukijo‑ė tradiciją. Medžio raižiniuose vakarietiška stilistika (impresionistiniai šviesos efektai, rãmios spalvos, trimatės erdvės įspūdis, individualios nuotaikos perteikimas) derinama su tradiciniais japonų žanrais: peizažais (fukeiga), žinomomis vietomis (meišio), gražiomis moterimis (bidžinga), kabukio aktoriais (jakuša‑ė), paukščiais ir gėlėmis (kačioga). Daugiausia kurti peizažai, būdinga nostalgiški, romantizuoti Japonijos vaizdai. Šin hanga pirmiausia buvo skirta eksportui (Japonijoje tuo laikotarpiu buvo populiari pagal Vakarų dailės tradicijas kuriama dailė). Šin hangos terminą 1915 sukūrė Š. Vatanabe. Klestėjo iki 1942, buvo atgijusi 5 dešimtmečio antroje pusėje–6 dešimtmetyje. Žymesni dailininkai: Š. Ito, H. Kavase (1883–1957), G. Hašiguči (1880–1921).
šinhanga