Sinãjus, kalnas, ant kurio, pasak Biblijos (Senojo Testamento), Dievas Mozei įteikė Torą. Biblijoje dar vadinamas Dievo kalnu (Iš 4, 27; 18, 5), kalnu prie Horebo (Įst 1, 6; 9, 8), Horebo kalnu (Iš 33, 6), Parano kalnu (Įst 33, 2; Hab 3, 3). Sinajaus pavadinimas (Iš 19, 11, 18, 20, 23; 24, 16) kildinamas iš Sino miesto Egipte, iš semitų mėnulio dievo Sino arba iš žodžio seneh (hebr. degantis krūmas). Biblijoje nepaminėta tiksli geografinė Sinajaus vieta, nurodomas tik apytikslis kelionės dienų skaičius, kuris gali būti tipologinis: iš Egipto 3 dienų kelionė (Iš 5, 3), nuo Beer Ševos – 40 dienų (I Kar 19, 8).
su Sinajumi tapatinamas Džebel Musos kalnas Sinajaus pusiasalyje. Papėdėje – Šv. Kotrynos Aleksandrietės vienuolynas ir bažnyčios bokštas
Sinajus yra laikomas Dievo apreiškimo vieta. Pirmą kartą paminėtas pasakojime, kaip Dievas apsireiškė Mozei degančio krūmo pavidalu (Iš 3, 12). Mozės vedami žmonės apsigyveno Sinajaus papėdėje (Iš 19, Sk 10, 11). Mozė nustatė ribas, kurias izraelitams buvo griežtai draudžiama peržengti, o pats įkopė į Sinajų. Trečiąją dieną Dievas nužengė ant Sinajaus ir apreiškė Dešimt Dievo Įsakymų (Iš 20; Įst 5). Sinajaus papėdėje Mozė pastatė aukurą su 12 akmeninių stulpų dvylikai Izraelio genčių (Iš 24). Vėliau kartu su Moze į Sinajų kopė ir kiti Izraelio seniūnai. Sinajus šešias dienas buvo apgaubtas debesies, o jo viršūnėje degė ugnis. Septintąją dieną Mozė įkopė į viršūnę, čia išbuvo 40 parų. Grįžęs rado izraelitus, garbinančius aukso veršį (Iš 32). Dar kartą užlipęs ant Sinajaus Mozė antrą kartą gavo Dešimt Dievo Įsakymų ir kitus įstatymus bei nurodymus, kaip statyti Padangtę.
Rabinistinėje tradicijoje minimi du švenčiausi judėjų kalnai – Morija ir Sinajus. Pasakojama, kad jei Izraelis nebūtų stovėjęs Sinajaus papėdėje, pasaulis seniai būtų žlugęs ir virtęs chaosu; tai buvęs vienintelis kalnas, ant kurio nebuvo atliekamos stabmeldiškos apeigos, todėl Dievas jį ir pasirinko kaip vietą Torai įteikti. Tiek judėjai, tiek krikščionys nuo seno bandė nustatyti Sinajaus vietą. Labiausiai paplito Sinajaus tapatinimas su Džebel Sirbaliu arba su Džebel Musa (abu Sinajaus pusiasalyje). Įsigalėjus pastarajai nuomonei čia buvo pastatyta bažnyčia ir bokštas. 7 a. Bizantijos imperatorius Justinianas II pastatė vienuolyną tvirtovę, ji nuo 10 a. yra siejama su legenda apie šv. Kotryną Aleksandrietę, manoma, čia saugomi jos palaikai. 19 a. manyta, kad Sinajus yra Arabijos pusiasalyje, bet ši nuomonė neprigijo. 21 a. pradžioje biblistas I. Knohlas Sinajų tapatina su Hermono kalnu Antilibano kalnų masyve ir teigia, kad izraelitai išėjo ne iš Egipto, o iš Golano aukštumų.
2182
Dievo kalnas; kalnas prie Horebo; Horebo kalnas; Parano kalnas