Snas, akadų Mėnulio dievas. Minimas jau trečio tūkstantmečio prieš Kristų tekstuose. Atitinka šumerų dievą Naną (Nanarą). Sinas veikia daugelyje mitų. Viename jų pasakojama, kad Sinas yra gimęs požemio pasaulyje, bet priklauso ir dangaus sferai, naktį jis laiveliu keliaująs dangumi, dieną praleidžiąs požemio karalystėje (6 a. pr. Kr. datuojamame tekste Sinas vadinamas dangaus ir požemio dievų valdovu). Laikytas vyriausiojo dievo Elilio (atitinka šumerų Enlilį, babiloniečių Marduką) sūnumi (daugelyje mitų pabrėžiama Sino pavaldumas ir paklusnumas jam), saulės dievo Šamašo (atitinka šumerų Utu) tėvu. Viename astralinių mitų pasakojama, kad 7 demonai siekia apstoti Siną ir uždengti jo spindesį (sukelti Mėnulio užtemimą). Sinas laikytas kalendoriaus kūrėju, derlingumo teikėju (bet šios funkcijos vykdymas, tikėta, priklausė nuo vyriausiojo dievo; viename mite Sinas pirmiausia prašo savo tėvo leisti suteikti miškams, upėms laukams gyvybės ir derlingumo), potvynių ir atoslūgių valdytoju, piemenų, orakulų globėju.
Sino garbinimas (cilindrinis antspaudas, apie 2100 prieš Kristų, Babilonas. Britų muziejus Londone)
Kultas buvo paplitęs Mesopotamijoje (centrų buvo Harrane, Ūre, čia pastatydinta Sino pagrindinė šventykla, jis laikytas šio miesto globėju), Babilonijoje (ypač Senosios karalystės laikotarpiu). Paskutinis Babilonijos karalius Nabonidas net siekė, kad Sinas būtų garbinamas kaip vyriausiasis dievas panteone.
Sinas dažniausiai vaizduojamas kaip senas, barzdotas vyras. Jo simbolis – pusmėnulis.