sinchrotronas
sinchrotrònas (gr. synchronos – vienalaikis + (ēlek)tron – gintaras), ciklinis rezonansinis elementariųjų dalelių greitintuvas, kuriame dalelėms greitinti naudojamas kintamo stiprio magnetinis ir pastovaus dažnio elektriniai laukai. Protonų, jonų sinchrotronas kartais vadinamas sinchrofazotronu. Sudaro žiedo formos vakuuminė kamera, kurioje greitinamos dalelės, ir galingi elektromagnetai, kuriais dalelės verčiamos judėti žiedine trajektorija. Sinchrotronas veikia rezonansiniu greitinimo principu: dalelės įgreitinamos, kai cirkuliuojantis jų pluoštas daug kartų (pvz., apie 106 kartų per 1 s) patenka į aukšto dažnio rezonatoriaus lauką, suteikiantį joms papildomos energijos.
Dalelių greitinimo būdas suskaidant visą procesą į skirtingas dedamąsias (pvz., dalelių trajektorijos iškreivinimas ir jų fokusavimas magnetiniu lauku bei greitinimas didelio dažnio elektriniame lauke) leido sukurti šiuolaikinius sinchrotronus, pvz., didįjį hadronų greitintuvą ir didįjį elektronų ir pozitronų greitintuvą CERN (Šveicarija) bei Tevatroną, esantį Fermi laboratorijoje Batavijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos). Didysis hadronų greitintuvas gali pagreitinti protonus iki 3,5 teraelektronvoltų (TeV), o didysis elektronų ir pozitronų greitintuvas pagreitina elektronus iki 100 ir daugiau gigaelektronvoltų (GeV). Tolesnį elektronų energijos padidinimą tokio tipo greitintuvais riboja energijos nuostoliai dėl sinchrotroninės spinduliuotės, kylančios greitinimo metu.
1945 E. M. McMillanas ir V. Veksleris (SSRS) nepriklausomai vienas nuo kito pasiūlė dalelių greitinimo autofazavimo principą. Tobulindamas ciklotroną 1945 E. M. McMillanas sukūrė pirmąjį elektronų sinchrotroną. SSRS pirmuosius sinchrotronus kūrė P. Čerenkovas.
566
-didysis hadronų greitintuvas