sndai (gr. Sindoi, Sindianoi, lot. Sindones), senovės gentis, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje gyvenusi Tamanės pusiasalyje ir Juodosios jūros šiaurės vakarinėje pakrantėje iki dabartinio Novorossijsko (ta teritorija buvo vadinama Sindika). Minimi Herodoto, Strabono, Amiano Marcelino ir kitų antikos autorių. Rusų istorikų priskiriami prie meotų.
Vertėsi žemdirbyste, žvejyba, amatais, turėjo uostų, prekiavo su Urartu, nuo 6 a. pr. Kr. – su graikais. 5–4 a. pr. Kr. gyvavo sindų valstybė (sostinė Gorgipija, šaltiniai mini karalių Hekatėją), kuri kariavo su skitais, 4 a. pr. Kr. buvo prijungta prie Bosporo karalystės. Sindai buvo helenizuoti: perėmė graikų kalbą, raštą, papročius, vardus, dalyvaudavo graikų sporto varžybose ir religinėse apeigose. Sindų diduomenė priklausė Bosporo aristokratijai ir darė poveikį valstybės politikai.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus sindai susiliejo su sarmatais.