„Sindbadnamė“ („Sindbād-nāmah“; pers. „Sindbado knyga“), persų literatūros paminklas, alegorinių didaktinių pasakojimų rinkinys. Seniausia žinoma redakcija sukurta, pehlevi kalba, datuojama 5–6 amžiumi. 8 a. išversta į arabų kalbą (iš jos vėliau išversta į daugelį Vakarų Europos kalbų). 10 a. Abu al Favaresas Fanaruzi išvertė į farsi, 12 a. Muhammadas Zahiri as Samarkandi, remdamasis jo vertimu, Sindbado knygą perkūrė literatūriškai. Šioje knygoje pasakojama apie valdovą, jo sūnų, apšmeižtą vergės, ir jo mokytoją išminčių Sindbadą. Pasakojimai yra savarankiški, rėminės kompozicijos. Sakoma, Sindbado sudarytas horoskopas lėmė, kad kai princą ištiks bėda, jis turįs savaitę nepratarti nė žodžio. Princą gina 7 viziriai, besistengiantys laimėti laiko, kad princas nebūtų nukirsdintas. Vizirių ir vergės pasakojimai sudaro knygos branduolį, siekiama parodyti, kaip svarbu valdovui tinkami patarėjai ir kokiam apdairiam reikia būti, kai sprendžiamas žmogaus gyvybės klausimas. Kalbai būdinga sudėtingos poetinės figūros, gausu persų ir arabų poetų kūrinių citatų, buitinių anekdotų, stebuklų pasakų, pasakėčių (daugiausia apie gyvūnus), mitologinių motyvų, viduramžių Irano ir Vidurinės Azijos gyvenimo, buitinių detalių.
2271