sndhų kalbà, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indų šakos šiaurės vakarų grupei. Daugiausia vartojama Pakistano pietrytinėje dalyje (Sindho, Pietų ir Rytų Beludžistano provincijose, kalba apie 19 mln. gyventojų) ir Indijoje (Gudžarato, Maharaštros, Radžasthano valstijų vakarinėse dalyse; apie 3 milijonai). Iš viso kalbančiųjų daugiau kaip 22 milijonai. Viena iš Indijos oficialiųjų kalbų, Pakistane turi oficialiosios regioninės kalbos statusą. Sindhų kalba susidarė iš apabhramšų prakrito. Turi daug tarmių. Bendrinė kalba susiformavusi vičolų tarmės pagrindu. Sindhų kalba fleksinė, turinti ir sintetinių, ir analitinių, t. p. agliutinacinių bruožų. Turi 10 balsių ir 44 priebalsių fonetinę sistemą. Daug skolinių iš arabų, persų, hindi kalbų. Vardažodžiui būdinga giminės (vyriškoji, moteriškoji), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), linksnio (reiškiami arba fleksijomis, arba priesagomis) gramatinės kategorijos. Veiksmažodis turi 2 asmenavimo tipus. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Pakistane naudojamas arabų rašto persiškasis variantas, Indijoje – devanagari. Užrašoma ir gurmukhi raštu. Seniausi rašto paminklai iš pirmo tūkstantmečio pabaigos. 14 a. poetai, sufijai šia kalba kūrė literatūrą. Indijoje ir Pakistane Sindhų kalbos mokomasi mokyklose, leidžiama spauda, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, kuriama grožinė literatūra. Parengti žodynai, gramatikos. 1954 išversta Biblija.
85