sindikalzmas (gr. syndikos – veikiantis bendrai, išvien), revoliùcinis sindikalzmas, anarchosindikalzmas, socialistinė teorija ir judėjimas, siekiantis kapitalistinę santvarką pakeisti profesiniais darbininkų susivienijimais paremta socialine tvarka. Sindikalizmo terminas prancūzų kalboje (syndicat professionnel) susijęs su profesinėmis sąjungomis, kitose kalbose juo apibūdinamas tik revoliucinių profesinių sąjungų judėjimas, reformistinėms profesinėms sąjungoms dažniausiai taikomas anglų kalbos kilmės žodis tredjunionai. Sindikalizmo doktrinos svarbiausi teiginiai: darbininkų klasė iš kapitalistų priespaudos gali išsilaisvinti tik savo jėgomis; šį tikslą įgyvendinti racionaliausia per darbininkų profesines sąjungas, kurios padės ir pagerinti darbininkų būklę, ir pasiekti galutinį tikslą – visos visuomenės pertvarkymą; darbininkai turi vengti politinės ir parlamentinės kovos metodų, kurie atitolina juos nuo tikrųjų tikslų; darbininkų ginklai turi būti boikotas, sabotažas, masinės demonstracijos ir streikai (svarbiausias ir kovą nulemiantis yra visuotinis streikas); porevoliucinėje visuomenėje svarbiausias gamybą organizuojantis ir valstybės funkcijas atliekantis institutas bus profesinė sąjunga.
Sindikalistų pripažintas simbolis – raudonai juoda vėliava – atspindi sindikalizmo glaudų ryšį su socializmu (raudona spalva) ir anarchizmu (juoda spalva), bet nuo marksistinių socialistų sindikalistai skiriasi tuo, kad nesiekia perimti valstybės valdymo burdamiesi į politines partijas, rimčiau neanalizuoja istorinio proceso ir nemano, kad jų pergalė yra istoriškai determinuota. Kitaip nei anarchistai (šie t. p. neigia valstybės būtinumą), sindikalistai labiau remiasi profesinėmis grupėmis ir socialine klase, bet ne individu.
Sindikalizmo ištakos – 19 a. Prancūzijos radikalų grupės, iš P. J. Proudhono mokymo (prudonizmas) perėmusios tikėjimą darbininkų emancipacija ir savivalda kaip laisvos decentralizuotos visuomenės pamatu ir šį požiūrį siekiančios suderinti su K. Marxo mokymu apie klasių kovos svarbą visuomenės plėtrai. Iš Prancūzijos revoliucinių tradicijų, blankistų, bakunininkų, Paryžiaus komunos šalininkų jie perėmė jėgos naudojimo, iš Didžiosios Britanijos čartistų (čartizmas) – visuotinio streiko idėjas, iš anarchistų – nepritarimą politinei kovai ir priešiškumą socialistams. Šios nuostatos labai tiko 19 a. antros pusės Prancūzijos profesinėms sąjungoms, kurios buvo negausios, stokojo finansų, neturėjo bendro valdžios centro ir gerų ryšių su socialistinėmis partijomis ir kovoje su priešiškais darbdaviais galėjo pasikliauti tik savimi. Prancūzijos sindikalizmo tėvu kartais laikomas F. Pelloutier, 1892 įkūręs Nacionalinę darbo biržų federaciją, kuri su 1895 įsteigta Visuotine darbo konfederacija (abi organizacijos susijungė 1902) 20 a. pradžioje buvo įtakingiausios sindikalistų organizacijos. Vienas ryškiausių sindikalizmo judėjimą rėmusių intelektualų buvo G. E. Sorelis, išsamiai pagrindęs visuotinio streiko idėją.
Prancūzijos sindikalizmo laimėjimai (pirmiausia G. E. Sorelio veikalai) padarė didelę įtaką Italijos sindikalistams (vienas ryškesnių lyderių – A. Labriola), kurie bendradarbiavo su kitomis revoliucinio judėjimo srovėmis, dalyvavo parlamentinėje politikoje, kai kurie iš jų priklausė Italijos socialistų partijai. Savitas sindikalizmo sąjūdis kilo Ispanijoje, jam didelę įtaką darė čia senas tradicijas turintis M. Bakunino idėjų įkvėptas anarchistų judėjimas. 1910 Ispanijoje įkurta Nacionalinė darbo konfederacija buvo anarchosindikalistinis blokas, Europos darbininkų judėjime išsiskiriantis revoliucingumu, polinkiu į smurtinius veiksmus ir tvirtomis anarchistinės moralės nuostatomis. Jungtinių Amerikos Valstijų sindikalizmas beveik išimtinai susijęs su 1905 Čikagoje įkurta Pasaulio pramonės darbininkų organizacija, kurios narių nuostatos buvo spontaninės, bet daugiau ar mažiau atitiko teoriškai labiau pagrįstas Europos sindikalistų pažiūras. Pasaulio pramonės darbininkų organizacija padarė įtaką Didžiosios Britanijos, Airijos, Australijos ir Norvegijos sindikalistų sąjūdžiams. Rusijos sindikalistų judėjimas (žymesni veikėjai: L. Kozlovskis, D. Novomirskis, M. Rajevskis) nebuvo gausus, iki 1917 dauguma jo atstovų veikė emigracijoje. 1917 bolševikams užgrobus valdžią jie mėgino įgyvendinti valdžios perdavimo darbininkams idėją, bet greitai buvo pašalinti iš politinės arenos (galutinai – 1921 vykusiame Rusijos komunistų (bolševikų) partijos X suvažiavime, kur pasmerkta vadinamoji darbininkų opozicija) V. Lenino vadovaujamų bolševikų, kurie valdžią patikėjo revoliucionierių partijai.
Pasauliniu mastu sindikalizmo nuosmukis prasidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą daugelio šalių profesinėms sąjungoms sutikus bendradarbiauti su savo vyriausybėmis. Vėliau dalis tuo nepatenkintų sindikalistų tapo komunistais, dalis – fašistais. Kiek ilgiau sindikalizmo idėjos buvo įtakingesnės Ispanijoje, kur sindikalistai ir anarchistai pasižymėjo pilietiniame kare (1936–39). 20 a. viduryje pasauliniame darbininkų judėjime įsivyravo kitos ideologijos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sindikalizmo idėjų atgimimas pastebimas Ispanijoje (po F. Franco mirties), Prancūzijoje, Italijoje, daugelyje Rytų Europos ir Lotynų Amerikos šalių, glaudžiai susijęs ir dažnai sunkiai atskiriamas nuo anarchizmo ir libertarizmo (valstybinės valdžios ribojimo ir maksimalios individo laisvės reikalaujanti politinė filosofija) idėjų plėtros.
sindikalistai