sindikãtas, tai pačiai ūkio šakai priklausančių bendrovių horizontalaus susivienijimo forma, pagrįsta narių susitarimu bendrai vykdyti komercinę veiklą. Sindikatui priklausančios bendrovės išsaugo gamybinį, finansinį ir teisinį savarankiškumą, bet laikinai ar visiškai atsisako komercinio savarankiškumo, pirmiausia produkcijos pardavimo, kainų nustatymo, žaliavų pirkimo srityse. Visi sindikato nariai turi bendrą pardavimo kontorą, kuri superka jų produkciją iš anksto nustatytomis kainomis ir centralizuotai parduoda ją rinkoje, sprendžia jos kainodaros, reklamos klausimus, surenka visus gaunamus užsakymus ir paskirsto juos sindikato nariams pagal jiems nustatytas kvotas, dažnai ir bendrai perka žaliavas visų sindikato narių poreikiams. Suvienijant įvairių bendrovių produkcijos pardavimą ši produkcija turi būti vienodos kokybės, atitikti bendrus standartus, todėl sindikatai ypač paplitę gavybos pramonėje (pvz., metalų, anglių, kalio). Sindikato nariai t. p. bendrai organizuoja mokslinių tyrimų, rinkos informacijos apdorojimo, logistikos ir kitų rūšių veiklą. Bendrovės vienijasi į sindikatus siekdamos sumažinti tarpusavio konkurenciją, racionaliau panaudoti ekonominius išteklius ir techninius pajėgumus, spręsti finansavimo problemas, užimti vyraujančią padėtį rinkoje ir įgyti didesnę įtaką kainoms (brangiau parduoti produkciją ir pigiau pirkti žaliavas), vykdyti ekspansiją užsienio rinkose. Didžiausias pavojus, kurį kelia sindikatų kūrimasis, yra konkurencijos ribojimo ir rinkos monopolizavimo grėsmė.
Sindikatai labiausiai paplito 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijos imperijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, juos dažniausiai sudarė gavybos ir kitų pramonės šakų didžiausios konkuruojančios bendrovės, siekdamos monopolizuoti šias šakas. 1922–30 valstybinių pramoninių trestų sindikatai veikė ir SSRS. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje dėl antimonopolinio valstybinio reguliavimo įtakos sindikatų reikšmė sumažėjo, bendrovės dažniau sudaro kitų lankstesnių formų susivienijimus.
LIETUVOJE įmonės pradėjo jungtis į sindikatus 20 a. pradžioje, bet jų steigimo nereglamentavo įstatymai (išskyrus Klaipėdos kraštą), todėl sindikatai buvo vadinami įvairiai – sąjungomis, susivienijimais, bendro pardavimo bendrovėmis, pardavimo kontoromis, savitarpio atsiskaitymo biurais. Didelės brolių K. ir R. Tillmannsų ir brolių Šmitų metalo apdirbimo pramonės įmonės Kaune priklausė Rusijos imperijos sindikatui Gvozd, o 1909 jam iširus – sindikatui Provoloka. 1922 įkurta Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjunga (vienijo 30 iš trisdešimt keturių spirito varyklų), 1924 – Lietuvos alaus bravorų sąjunga, 1925 – tabako sindikatas. 1930 metalo įmonių kartelis pertvarkytas į sindikatą, pavadintą Vinių ir vielos pardavinėjimo kontora (jam priklausė didesnės Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių metalo apdirbimo įmonės). 1930–34 susikūrė plytinių sindikatas – Plytų užsakymų paskirstymo kontora, Šiaulių odos sindikatas, mielių pramonės, malūnų, skardos, konservų, garlaivių, siūlų sindikatai. Po II pasaulinio karo visi išlikę sindikatai pertvarkyti ir nacionalizuoti.
1305