sinèktika (angl. synectics < gr. synechō – jungiu), protinės veiklos skatinimas laisvomis asociacijomis, jungiant elementus į visumą. Sinektikos tikslas – kūrybingas problemos sprendimas. Sinektika panaši į minčių lietų, bet laikoma sudėtingesniu sprendimų priėmimo metodu. Pradinės idėjos plėtojamos, kol tampa naujomis veiksmų kryptimis ir jas gali įgyvendinti konkretūs asmenys. Sinektikos padarinys – ne tik idėjos (kaip minčių lietaus atveju), bet ir realūs veiksmai. Taikant sinektiką pirmiausia apibrėžiama problema, tada siūlomos spontaniškai kilusios idėjos jai spręsti, tos idėjos performuluojamos, iškeliamos tiesioginės, asmeninės ir simbolinės asociacijos, kurios vėliau analizuojamos, atrenkamos geriausios idėjos ir pritaikomos problemai spręsti. Viena svarbiausių sinektikos prielaidų yra iš pažiūros nesvarbių ar tarpusavyje nederančių idėjų, iracionalių elementų įtraukimas. Naudojamos keturių rūšių analogijos: tiesioginė (nagrinėjamas objektas lyginamas su panašiais gamtos ar technikos objektais), simbolinė (keliais žodžiais suformuluojama reiškinio esmę nusakanti paradoksali frazė), fantastinė (pateikiamos fantastinės priemonės arba personažai, kurie padarytų tai, ko reikalauja užduotis), asmeninė (įsivaizduojant save nagrinėjamu objektu arba jo dalimi, pavyzdžiui, kuriamu įrenginiu, kad būtų galima geriau pajusti, ko reikia problemai išspręsti). Šios analogijos padeda geriau suprasti problemą, atskleisti jos naujus aspektus, kitaip į ją pažvelgti. Siekdama geriausio rezultato sinektiką taikanti grupė turi skatinti visus narius atidžiai klausytis vienas kito ir palaikyti grįžtamąjį ryšį, paskirti neutralų vedėją, kuris tik vadovautų idėjų kūrimo procesui tiesiogiai nedalyvaudamas debatuose, analogijomis ir žodinėmis asociacijomis skatinti naujas idėjas ir požiūrius į problemą, jei įmanoma, į sinektikos procesą įtraukti žmogų, kurio problema sprendžiama. Leidžiama kritikuoti pateiktas idėjas. Grupės nariai pamažu pripranta dirbti kartu, nustoja bijoti kritikos, neįsižeidžia, kai atmetami jų siūlymai.
Sinektikos sąvoką 1944 sukūrė ir išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų verslininkai W. J. J. Gordonas ir G. M. Prince’as, apibūdinę sinektiką kaip problemos identifikavimo ir sprendimo metodą, pagrįstą kūrybiniu mąstymu, analogijų naudojimu, neformaliais aptarimais nedidelėje grupėje, sudarytoje iš skirtingų žinių ir patirties turinčių žmonių. W. J. J. Gordonas išskyrė sinektikos tris prielaidas: kūrybinis procesas gali būti apibūdinamas ir jo galima mokyti, atradimo procesai menuose ir moksluose yra analogiški (tai yra juos skatina tie patys dvasiniai procesai), individualus ir grupinis kūrybingumas yra analogiški, taikant sinektiką svarbu tai, kas pažįstama, paversti neįprastu, o tai, kas neįprasta – pažįstamu, pasitikėti nepažįstamais dalykais ir atsiriboti nuo įprastų.
Sinektikos tematikai skirta veikalų, pavyzdžiui, W. J. J. Gordono Sinektika: Kūrybinių gebėjimų plėtojimas (Synectics: The Development of Creative Capacity 1961 21971), G. M. Prince’o Kūrybingumo praktika (The Practice of Creativity 1970), N. Roukeso Dizaino sinektika: Kūrybingumo skatinimas dizaine (Design Synectics: Stimulating Creativity in Design 1988), V. Nolano Novatoriaus vadovėlis (Innovator’s Handbook 1989), J. Mauzy ir R. Harrimano Kūrybingumas įregistruotas: Išradingos organizacijos kūrimas (Creativity Inc.: Building an Inventive Organization 2003).