sinekūrà (lot. sine cura – be rūpesčio), viduriniais amžiais Katalikų Bažnyčioje – bažnytinė tarnyba (beneficija) be pareigų ir sielovadinių užduočių. Ilgainiui sinekūra imta vadinti itin gerai apmokama tarnyba (nebūtinai bažnytinė), kai mažai arba išvis nereikia dirbti. Sinekūra dažniausiai buvo suteikiama aristokratams, kurie būdami tarsi karaliaus arba popiežiaus vasalai būdavo atleidžiami nuo bažnytinių apeigų, sielovados ir patarnavimų tikintiesiems ir skiriami vyskupijų vyskupais. Vadinamieji Italian absentees (angl. nebūnantieji italai), t. y. vyskupai italai, negyvenantys Anglijoje ir einantys kitas pareigas už Anglijos ribų, buvo skiriami vadovauti Anglijos vyskupijoms; 1497–1535 Worcesterio vyskupijai vadovavo ten negyvenantys italai. Kai kuriais laikotarpiais, ypač 17 a., Prancūzijoje karališkoji valdžia skirdama sinekūrą užsitikrindavo ją gavusiųjų palankumą ir visišką atsidavimą. Nuo 20 a. pabaigos Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje sinekūra yra oficialus garbės titulas, suteikiamas buvusiems politikams, susijusiems su vyriausybe; ji ir skiria sinekūrą.
Plačiąja reikšme terminas sinekūra yra taikomas visoms pareigoms, kurioms atlikti reikia mažai darbo ir atsakomybės ir kurios garantuoja aukštą pragyvenimo lygį.
193