Singapro istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinio Singapūro teritorija buvo apgyvendinta ne vėliau kaip ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, randama neolito laikotarpio (2500–1500 pr. Kr.) dirbinių (akmeninių kirvukų). Pirmą kartą sala paminėta 3 a. kinų rašytiniuose šaltiniuose kaip Pu Luo Chung (manoma, nuo vietovardžio Pulau Ujong, malajiečių kalba – sala pakraštyje).
7 a. išplėtusi įtaką Malakos sąsiaurį kontroliavo Šrividžaja, Singapūro sala buvo imperijos forpostas. 1025 ir 1068 salą užpuolė Čola, tačiau jai nepavyko įsitvirtinti. Nuo 14 a. pradžios sala priklausė Madžapahitui. 14 a. viduryje ją nesėkmingai bandė nukariauti tajų Ajuthajos karalystė. Silpstant Madžapahitui, salos valdymą 15 a. pradžioje perėmė Malakos sultonatas. 14–16 a. Javos ir Malakos epuose sala vadinama Temaseku, vėliau Singapura (skr. liūto miestas). 1511 portugalams užkariavus Malaką, Temasekas atiteko naujai įkurtam Johoro sultonatui.
Didžiosios Britanijos valdymas
Dėl didėjančių britų Indijos prekybos su Kinija apimčių 19 a. pradžioje išaugo Malakos sąsiaurio reikšmė. Britų pirkliai ieškojo būdų susilpninti Nyderlandų dominavimą regione. 1819 01 į Singapūrą atvyko britų Ost Indijos bendrovės atstovas Thomasas Stamfordas Rafflesas (1781–1826). Dėl palankios geografinės padėties, natūralaus uosto ir gėlo vandens atsargų vieta puikiai tiko kolonijai įkurti. Nominaliai Johoro sultonatui priklausiusią salą 1819 02 Thomasas Stamfordas Rafflesas išpirko. Čia buvo įkurta prekybos zona ir laisvasis uostas. 1824 olandų-britų sutartimi Malaka ir Singapūras atiteko britams. 1826 Ost Indijos bendrovė sujungė Singapūrą, Penangą ir Malakos miestą į Sąsiaurio Nausėdijų (Straits Settlements) administracinį vienetą. 1832 Singapūras tapo šio junginio sostine. 1851 Nausėdijos perduotos tiesiogiai valdyti Indijos generalgubernatoriui, 1867 joms suteiktas Karūnos kolonijos statusas. Sparčiai augo prekybos apimtys ir gyventojų skaičius. Į Singapūrą kėlėsi migrantai iš Kinijos, Indijos ir Malajos. 1827 kinai tapo gausiausia Singapūro etnine grupe.
paminklas serui Thomasui Stamfordui Rafflesui Singapūre (1887, skulptorius Th. Woolneris)
senoji Singapūro prieplauka (piešinys iš L'Illustration Journal Universel, 1857)
Atsivėrusi Kinijos rinka, jūrinių garlaivių atsiradimas ir ypač Sueco kanalo atidarymas (1869) lėmė Singapūro uosto plėtrą. Per uostą buvo eksportuojamas Malajos kaučiukas ir alavas. 1880 metinė uosto apyvarta sudarė 1,5 mln. t prekių, 80 % krovinių buvo gabenama garlaiviais. 1924–39 britai Singapūre pastatė karinio jūrų laivyno bazę (didžiausias sausasis dokas pasaulyje). Per II pasaulinį karą (1939–45) 1942 02 Singapūrą užėmė Japonija – per Singapūro mūšį į nelaisvę pateko apie 70 000 britų kareivių. Sala išliko japonų rankose iki 1945 09, vėliau grįžo britai. 1946 Sąsiaurio Nausėdijos panaikintos, Singapūras tapo atskira Karūnos kolonija. Palaipsniui valdymas buvo perleidžiamas vietos institucijoms. 1959 Singapūrui suteikta visiška savivalda, išskyrus gynybos ir užsienio politikos klausimus. 1959 rinkimus laimėjo centro kairės Liaudies veikimo partija (įkurta 1954). Ministru pirmininku išrinktas Lee Kuan Yew (valdė iki 1990). 1963 09 Singapūras įstojo į Malaizijos Federaciją. Nauja valstybė susidūrė su dideliais iššūkiais, ją silpnino centrinės valdžios ir Federacijos subjektų nesutarimai, pirmiausia dėl kalbos ir švietimo.
Nepriklausomybės laikotarpis
1965 08 09 Singapūras išstojo iš Malaizijos Federacijos ir tapo parlamentine respublika su viena dominuojančia – Liaudies veikimo partija. Tuo metu Singapūras buvo menkai išsivysčiusi valstybė, kuriai trūko gamtinių išteklių ir žemės.
singapūriečiai gedi dėl ilgamečio premjero mirties (2015 03)
Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pradžios Singapūro vyriausybė (1959–90 ministras pirmininkas Lee Kuan Yew) vykdė ekonomikos skatinimo politiką, paremtą gamyba eksportui ir prekyba. Įsteigtos pramoninės zonos, mokesčių lengvatos skatino užsienio investicijų pritraukimą. Pereita prie didesnės vertės prekių gamybos. Augo paslaugų sektorius, kurį skatino didėjančios prekybos apimtys. 8 dešimtmečio viduryje Singapūras tapo trečiuoju didžiausiu naftos perdirbimo centru pasaulyje. Vyriausybė daug investavo į švietimą, įvestas privalomas mokymas anglų kalba, daug dėmesio skiriama praktiniams įgūdžiams. Stiprinamas šalies suverenitetas, įkurtos ginkluotosios pajėgos, 1967 įvesta privaloma karo tarnyba (1971 uždaryta Jungtinės Karalystės karinė bazė). 9 dešimtmetyje toliau buvo sėkmingai vystoma ekonomika, iki 1999 realusis bendrasis vidaus produktas vidutiniškai augo maždaug 8 % per metus.
1990 Lee Kuan Yew pasitraukė iš ministro pirmininko posto. Jį pakeitė Goh Chok Tongas (1990–2004) ir Lee Hsien Loongas (Lee Kuan Yew sūnus, ministras pirmininkas nuo 2004). Politiniame gyvenime toliau dominavo Liaudies veikimo partija. Nuo 1993 vyksta visuotiniai prezidento rinkimai (prezidento vaidmuo labiau nominalus). 2017 prezidente išrinkta Halimah Yacob (pirmoji moteris, einanti šias pareigas). Tarptautinės organizacijos dažnai kritikuoja Singapūro valdžią dėl autoritarinio valdymo stiliaus, opozicijos veiklos varžymo remiantis griežtais įstatymais dėl šmeižimo ir garbės bei orumo įžeidimo, fizinių bausmių taikymo. Šalies ūkis smarkiai nukentėjo nuo 10 dešimtmečio pabaigos Azijos finansų krizės, tačiau 2005 vėl pradėjo augti. Atsigavimą skatino stipri pramonė. Singapūras neišvengė 2008–09 pasaulio ekonomikos krizės padarinių. 2010 ūkis pradėjo atsigauti, daugiausia tai lėmė paslaugų sektoriaus, ypač turizmo, augimas (legalizuoti azartiniai lošimai ir kazino veikla).
Singapūro finansų centras
Nuo 1965 Singapūras yra Jungtinių Tautų ir Tautų Sandraugos, nuo 1967 – Pietryčių Azijos valstybių asociacijos narys.
3197
Singapūro konstitucinė santvarka
Singapūro partijos ir profsąjungos