singuliarióji integrãlinė lygts, lygtis funkcijos, esančios galimai diverguojančiojo netiesioginio integralo pointegrinės funkcijos dalimi, atžvilgiu. Pvz., lygtis a(t)φ(t) + K (t, s)φ(s)ds = f(t) atžvilgiu funkcijos φ, kurios branduolys K (t, s) bent viename integravimo srities L taške (vadinamas ypatinguoju tašku) lygus begalybei. Tame taške branduolio ir ieškomosios funkcijos φ (s) sandaugos integralas yra netiesioginis ir dažniausiai diverguoja, todėl jis pakeičiamas vadinama pagrindine integralo reikšme Cauchy prasme; integralo K (t, s)φ(s)ds reikšmė Cauchy prasme egzistuoja, jei egzistuoja riba integralų, gaunamų iš integravimo srities L, neskaitant ypatingojo taško susitraukiančios aplinkos. Singuliariosios integralinės lygties tyrimo metodai grindžiami netiesioginio integralo savybėmis. Dažnai K (t, s) reiškiamas dviejų branduolių suma, vienas jų tolydus, kitas (singuliarusis narys) turi ypatingąjį tašką.
Singuliariosios integralinės lygties teoriją 20 a. pradžioje sukūrė J. H. Poincaré ir D. Hilbertas. Svarbūs Torsteno Carlemano (Švedija), Nikolajaus Muschelišvili, Iljos Vekua (abu SSRS) darbai.