Sinhãjaus revoliùcija (Xīnhài Gémìng), Kinijos revoliucija 1911–13. Revoliucija kilo tradicinio kinų 60 metų kalendoriaus 48‑aisiais, sinhajaus (kinų kalba – metalinės kiaulės), metais – iš čia pavadinimas.
Priežastys
1884–85 Kinija pralaimėjo karą Prancūzijai (Kinijos–Prancūzijos karas) ir prarado įtaką Indokinijai (Vietnamas tapo Prancūzijos protektoratu), 1894–95, pralaimėjusi ir Japonijai (Japonijos–Kinijos karas), neteko įtakos Korėjoje, atidavė Japonijai Taivaną. Malšinant Boksininkų sukilimą (1899–1901) Pekiną užėmė aštuonių valstybių kariuomenė. Kinijos nepriklausomybė buvo apribota, Vakarų valstybės iš esmės pasidalijo ją į įtakos sferas. Dėl nesėkmių visuomenė vis labiau kaltino mandžiūriškąją Čingų dinastiją, kuri buvo priversta pradėti modernizuoti šalį, tačiau imperatoriaus Guangsiu 1898 inicijuotos Šimto dienų reformos buvo nutrauktos dėl biurokratijos ir konservatyviai nusiteikusių sluoksnių pasipriešinimo. Šalyje ėmė kurtis įvairios organizacijos ir grupės, kurios siekė radikalesnių reformų.
Pirmoji Kinijos revoliucija
1905 Sun Jatsenas su kitais Tokijuje suvienijo respublikoniškas organizacijas ir įkūrė Jungtinę lygą (Tongmenghui), kurios tikslas – nuversti Čingų dinastiją ir įkurti demokratinę respubliką. Ji pradėjo rengti ginkluotą sukilimą; pradėjo maištauti kariškiai.
Revoliucijos pradžia – 1911 10 10 kariuomenės sukilimas Učange (Hubei provincija; Učango sukilimas). Jau kitą dieną, 10 11, buvo sudaryta šios provincijos laikinoji vyriausybė. Ji paskelbė Kinijos Respubliką ir paragino šalies gyventojus įsitraukti į sukilėlių kovą. Netrukus, 10 22, kariškiai (jų atstovas generolas Li Juanhongas buvo vienas Hubei provincijos laikinosios vyriausybės vadovų) pašalino Čingų dinastijos valdininkus Šaansi provincijoje, 10 24 – Nančange (dabar miestas Kinijos pietryčiuose) ir Siane (dabar miestas Kinijos vidurinėje dalyje).
sukilimą malšinančios imperatoriaus kariuomenės artilerija (1911 10)
Valdančiosios dinastijos (Čingų) atstovai karinėmis priemonėmis ėmė slopinti sukilimą ir atkurti valdžią, tačiau sukilimas stiprėjo, vyko decentralizacija visos šalies mastu: provincijos skelbė atsikiriančios nuo imperijos, jose šios dinastijos valdininkai buvo nuversti. Čingai turėjo imtis kompromisų: 11 02 ministru pirmininku ir vyriausiuoju kariuomenės vadu paskyrė generolą Juan Šikajų. Jis 11 16 sudarė naują vyriausybę ir suartėjo su respublikonais (Kinijos Respublikos šalininkais), kurių įtakoje buvo valstybės pietinės provincijos. Kinijos imperija toliau silpnėjo: prarado Išorinę Mongoliją (1911 12 01; ji paskelbė nepriklausomybę), Tibetą (gruodžio pradžioje t. p. paskelbė nepriklausomybę), 12 02 respublikonai užėmė Nankingą (dabar Nandzingas, miestas Kinijos rytuose); Čingų valdžioje liko tik 5 provincijos imperijos šiaurinėje dalyje.
Šalies vidaus konfliktui išspręsti įsitraukė Didžioji Britanija: 1911 12 03 jai tarpininkaujant Učange sudarytomis paliaubomis Kinijos imperija suskilo į šiaurinę dalį (dar valdomą imperijos šalininkų – monarchistų) ir į pietinę dalį, kontroliuojamą respublikonų. Šie 12 29 Nankinge laikinuoju Kinijos prezidentu išrinko Sun Jatseną; jis 1912 01 01, kai pradėjo eiti pareigas, paskelbė Kinijos Respubliką su sostine Nankingu. Pakutinis Čingų dinastijos imperatorius buvo mažametis Pu I (iki 1912 02 12; už jį nuo 1911 12 06 valdė regentė imperatoriaus Guangsiu našlė Dovager Longju).
Kinijos Respublikos vyriausybė; penktas iš kairės (pirmoje eilėje) – laikinasis prezidentas Sun Jatsenas (1912 01)
Sun Jatseno buvimas laikinuoju Kinijos prezidentu netenkino valstybės šiaurinių provincijų ir jų atstovo ministro pirmininko bei vyriausiojo kariuomenės vado Juan Šikajaus, todėl 1912 02 13 Sun Jatsenas turėjo atsistatydinti. Netrukus, 02 15, laikinuoju prezidentu buvo išrinktas Juan Šikajus, 03 10 priimta laikinoji šalies konstitucija. Balandį Kinijos Respublikos sostinė iš Nankingo perkelta į Pekiną. Tai buvo Pirmosios revoliucijos pabaiga, padėtis šalyje laikinai stabilizavosi.
Antroji Kinijos revoliucija
1912 Sun Jatseno iniciatyva įkurta politinė partija Gomindan, kuri siekė stiprinti Kinijos Respubliką ir apriboti laikinojo prezidento Juan Šikajaus valdžią. 1913 01 ši partija laimėjo Kinijos parlamento rinkimus. Juan Šikajus pasiekė, kad parlamentas jį patvirtintų prezidentu. Sun Jatsenas, siekdamas atgauti valdžią, paskatino kariuomenės sukilimus, kurie iš pradžių vyko Dziangsi provincijoje (1913 07), vėliau – Anhui, Fudziano, Hunano ir Sičuano provincijose.
Kovą dėl valdžios laimėjo Juan Šikajus: jo kontroliuojama Kinijos Respublikos kariuomenės dalis sukilimus numalšino. Juan Šikajus paleido Respublikos parlamentą, uždraudė Gomindano, t. p. kitų politinių partijų veiklą ir įvedė karinę diktatūrą. Tai buvo Antrosios Kinijos revoliucijos (kartu ir viso Sinhajaus revoliucijos laikotarpio) pabaiga.
Padariniai
Sinhajaus revoliucijos padariniai: nuversta Kinijos valdančioji Čingų dinastija; buvo paskelbta Kinijos Respublika (Kinijos istorija); įkurta Mongolijos valstybė (Mongolijos istorija).
-Pirmoji Kinijos revoliucija; -Kinijos pirmoji revoliucija; -Antroji Kinijos revoliucija; -Kinijos antroji revoliucija; -Kinijos revoliucija