Šinran (Shinran, Šinrãnas), tikr. Macuvakamaro Arinori 1173 05 21Kiotas 1263 01 16Kiotas, japonų budizmo mąstytojas. Vienas svarbiausių japonų Tyrosios žemės budizmo (mahajanos atšakos) atstovų, Džiodo šinšiū sektos (dar vadinamos šinbudizmu) įkūrėjas.
Apie 1181 tapo Šioren šventyklos Kiote vienuoliu, 1201 palikęs šventyklą ėmė mokytis pas žymų budizmo mąstytoją Honeną (1133–1212). 1207 buvo ištremtas iš Kioto, manoma, kad į jį sugrįžo apie 1234.
Idėjos
Šinrano filosofija paremta savosios ir Kitos galios priešprieša bei dvejopos tiesos koncepcija. Anot Šinrano, tikrovės dalykai turi du vieną nuo kito priklausomus aspektus, kurie gali būti išreiškiami priešybėmis: sąlyginė tiesa ir aukščiausioji tiesa, forma ir tuštuma, skirtingumas ir vienodumas, žodžiai ir tikrovė anapus žodžių, kančia ir išsilaisvinimas, samsara ir nirvana, sugedęs pasaulis ir Tyroji žemė, aklos aistros ir beribė atjauta, sava galia ir Kita galia, kvaila būtybė ir Amida (Amitabha).
Teigė, kad yra dvi tiesos: tiesa, apibrėžta protu ir sąvokomis, bei tiesa, esanti anapus žodžių ir sąvokiniu intelektu nepasiekiama. Visa sąvokinė realybė yra tik sutarimo (konvencijos) dalykas. Sąvokos veikia kaip uždanga tarp subjekto ir objekto. Kai ši uždanga pašalinama, skirtumas tarp subjekto ir objekto dingsta, tačiau šis subjekto ir objekto susiliejimas nereiškia potyrių išnykimo – suvokimas tampa judresnis ir gyvesnis. Pavyzdžiui, kai matydami gėlę bandome apibrėžti jos rūšį, savybes, prarandame tiesioginį grožio suvokimą, tik atsisakę gėlę vertinti pagal racionalius kriterijus galime pajusti artimą, trapų jos gyvumą. Pasak Šinrano, problema slypi ne kategorijose ir žodžiuose, bet prote, kuris per daug prisirišęs prie sąvokų, dėl to pasimeta ir atsiskiria nuo realybės gyvos tėkmės pažinimo. Dėl šio prisirišimo kyla kančia, iškreiptas suvokimas ir aklos aistros. Tinkamai vartojami žodžiai gali perteikti tikrovę, esančią anapus žodžių, – antai, nors atskiri žodžiai negali išreikšti jausmų, meistriškas eilėraštis vis dėlto juos perteikia.
Šinran (šilkas, 14 a. vidurys, Naros miesto nacionalinis muziejus)
Anot Šinrano, egocentrinė sąmonė, uždaryta sąvokų pasaulyje, veikia naiviai tikėdama savo paties galia, lyg nebūtų visai susijusi su išorės pasauliu. Kai ši apgaulė atskleidžiama, sąmonė pabunda kitai, o ne savo paties galiai. Individo tikslas yra atsisakyti savos galios ir Kitą galią paversti savo gyvenimo prasme.
Praktikuojantis šinbudizmą individas kartoja arba gieda žodžius namu Amida bucu (būk pagerbtas, buda Amida). Šis veiksmas reiškia, kad individas leidžia begalinei šviesai save pažadinti. Tačiau rezultatas priklauso ne nuo maldų, meditacijų ar kitų priemonių dažnumo, bet nuo tikėjimo – dvasinio tobulėjimo pakopas gali įveikti tik nuoširdžiai tikinti, tyros širdies ir proto asmenybė, norinti atgimti Tyrojoje žemėje ir tapti bodhisatva.
Šinranas laikėsi lygybės visuomenės idealo. Teigė, kad joks žmogus, net religiniai mokytojai, nėra visiškai nušvitę. Tie, kurie užsiima intensyvia religine praktika, dažnokai yra neatsparūs religinių pasiekimų troškimams. Šinranas atsisakė vienuolio gyvenimo būdo, vedė, susilaukė 4 vaikų, tapo ūkininku. Neturėjo mokinių, nes manė, kad atjautos galia ateina ne iš jo kaip baigtinės žmogiškos būtybės, bet iš Amidos kaip gilesnės tikrovės.
Veikalai
Apie 1224 baigė svarbiausią savo veikalą Mokymas, praktika, tikėjimas, pasiekimai (Kiogiošinšio). Dar parašė Pamokslus apie paklydimus (Tannišio). Sukūrė religinių giesmių (rinkiniai Džiodo vasan 1248, Koso vasan 1248, Šiodzomacu vasan 1257; paskelbti Japonijos nacionaline vertybe).