siñtaksė (gr. syntaxis – sudarymas, sandara), gramatikos šaka, tirianti sakinių ir kitų didesnių už žodį kalbos vienetų sandarą ir vartoseną. Pagrindinis sintaksės objektas yra sakinys kaip žodžių tarpusavio ryšių ir prasminių santykių visuma. Sintaksė tiria būdus, pagal kuriuos žodžių formos siejamos viena su kita ir sudaro sakinius, vartojamus sąmonės turinio raiškai ir bendravimui. Tie būdai kiekvienoje kalboje yra skirtingi ir lemia kalbos savitumą. Sintaksė t. p. nagrinėja sakinių tipus ir tarpusavio ryšius platesniame kontekste.
Skiriamos sintaksės 2 svarbiausios kryptys: aprašomoji (sinchroninė) ir istorinė (diachroninė) sintaksė. Aprašomoji sintaksė tiria ir aprašo kalbos sintaksinę sandarą tam tikru laikotarpiu, o istorinė – tiria kalbos arba giminiškų kalbų grupės sintaksinės sandaros raidą. Istorinė sintaksė dažniausiai remiasi aprašomosios sintaksės tyrinėjimų duomenimis. Bendrus įvairioms kalboms sakinio sandaros ir raidos dėsnius tiria sintaksinė tipologija.
Iki 20 a. pradžios daugelio kalbų sakinio sandara buvo aprašoma iš dalies loginiu, iš dalies gramatiniu požiūriu, aiškiai neskiriant formos ir reikšmės kriterijų. Taip susiformavo vadinamoji tradicinė sintaksė, pagrįsta teksto nagrinėjimu pagal semantiškai išskirtas sakinio dalis ir loginius sakinių tipus. Šiuolaikinėje kalbotyroje sintaksės tyrimai remiasi požiūriu į kalbą kaip santykių sistemą, kurioje nuosekliai skiriami formos ir semantikos lygmenys. Formos lygmenyje sintaksės vienetai ir jų hierarchinė struktūra apibrėžiama pagal distribuciją ir tarpusavio priklausomybę. Sintaksės vienetų reikšmės apibrėžiamos semantikos lygmenyje. Tai leidžia nustatyti kiekvienai kalbai savitą sintaksinių ryšių ir semantinių santykių tinklą. Konkrečių sakinių išvedimą iš suponuojamų bendresnių abstrakčių struktūrų nagrinėja generatyvinės gramatikos kryptys.
LIETUVIŲ kalbos sintaksės bruožai glaustai apibūdinti D. Kleino (1653), A. Schleicherio (1856) ir F. Kuršaičio (1876) gramatikose. Pamatą bendrinės lietuvių kalbos sintaksės normoms padėjo J. Jablonskio darbai. Tradicinės lietuvių kalbos sintaksės sistema išdėstyta J. Balkevičiaus darbe Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė (1963). Sisteminiu požiūriu į kalbos sintaksinę sandarą ir sintaksinių ryšių atribojimu nuo semantinių santykių pagrįstas bendrinės lietuvių kalbos sintaksės aprašas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (42005). Lietuvių kalbos istorinės sintaksės tyrimai apibendrinti W. R. Schmalstiego (1987) ir V. Ambrazo (2006).
L: J. Jablonskis Lietuvių kalbos sintaksė Sejny 1911; J. Balkevičius Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė Vilnius 1963; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 1994; V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė Vilnius 2006; L. Tesnière Éléments de syntaxe structurale Paris 1959; W. R. Schmalstieg Lithuanian historical Syntax Columbus 1987.
2352