sintezãtorius (gr. synthesis – sujungimas, sudarymas, derinimas), elektroninis muzikos instrumentas, kurio garsai išgaunami elektros virpesių sintezės būdu. Labai įvairaus tembro, garsų struktūra gali kisti ir skambesio metu. Sintezatoriaus klavišai keičia įtampą, reguliuojančią dažnį. Dažnai turi atminties įrenginius, kuriais muzikantas gali pats formuoti ir fiksuoti norimus tembrus, keisti garsų gaubtinės formą, įjungti ritmo bloką, programuoti visą kūrinį arba jo komponentus ir jais naudotis. Sintezatoriai dažniausiai naudojami lengvojoje ir elektroninėje muzikoje. Būna soliniai (vienbalsiai), gatavų tembrų, polifoniniai (daugiabalsiai), laisvai programuojami, skaitmeniniai.
Pirmąjį sintezatorių 1955 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukonstravo H. F. Olsonas ir H. Belaras. Šis sintezatorius užėmė visą kambarį ir buvo programuojamas perforuotoje juostoje. Dabartinių sintezatorių pirmtaką 1964 išrado bendrovės RCA konstruktorius R. Moogas.
1932