Sirakzai (Siracusa), miestas Italijoje, Sicilijos autonominės srities pietryčiuose, prie Jonijos jūros, į pietus nuo Catanijos; provincijos centras.
Sirakūzų vaizdas iš viršaus; Ortigios sala
116 100 gyventojų (2024). Didesnioji Sirakūzų dalis yra Sicilijos salos krante, senamiestis – nedidelėje Ortigios saloje (su Sicilijos sala ją jungia 2 tiltai). Prekybos, žvejybos ir keleivių uostas; keltai į Neapolį, Maltos sostinę Valetą. Naftos perdirbimo, chemijos (sieros rūgšties), elektrotechnikos, cemento, keramikos, maisto pramonė, degtukų gamyba. Prie Sirakūzų iš jūros vandens garinama druska. Sirakūzų apylinkėse auginami apelsininiai, mandarininiai, tikrieji citrinmedžiai, alyvmedžiai. Turizmas. Pajūrio kurortas. Tarptautinis aukštasis kriminalistikos mokslų institutas (įkurtas 1972), aukštoji technikos ir pramonės mokykla. Archeologinis parkas Neapolis (archeologinių kasinėjimų teritorija), Paolo Orsi archeologijos muziejus, dailės muziejus (Bellomo rūmuose). Miesto, La Campagnia Dei Pupari ir kiti teatrai.
2271
Architektūra
Ortigios saloje – senamiestis (su naujamiesčio statiniais ir Pantalicos nekropoliu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2005), jame – dorėniškojo orderio Apolono (apie 565 pr. Kr.), Atėnės (5 a. pr. Kr., ant jos liekanų 1093 pastatyta ankstyvųjų krikščionių bazilika, vėliau – katedra), jonėniškojo orderio (6 a. pr. Kr. pabaiga) peripterių liekanos, Bellomo rūmai (13–18 a., dabar dailės muziejus), antikos laikotarpio Aretusos fontanas. Naujamiestyje (Sicilijos salos krantas) – graikų teatro (3 a. pr. Kr., skersmuo 138 m), romėnų amfiteatro (3 a.), pilies Castello Maniace (1038–1239, bokštai, 1618), ankstyvųjų krikščionių katakombų liekanos, Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčia (14–16 a.), rūmai – Montalto (14 a.), Vescovile (1618, architektas A. Vermexio, 18 a. pristatytas viršutinis aukštas, architektas A. Dumontier), Senato (1633, architektas G. Vermexio). Po 1693 žemės drebėjimo atstatyti statiniai įgavo baroko bruožų. 17 a. pastatyta vienuolynų. 18 a. rekonstruota katedra (1728–54, architektas A. Palma), perstatyta Šv. Liucijos bažnyčia (1703, architektas L. Carracciolo), suprojektuoti Beneventano del Bosco rūmai (1779, architektas L. Ali). 1872 suformuota Archimedo aikštė, išgriauta dalis miesto sienų. Prie Sirakūzų – Eurialos tvirtovės liekanos (5 a. prieš Kristų).
Sirakūzų katedra (11 a., rekonstruota 1728–54, architektas A. Palma)
2271
Istorija
Apie 733 pr. Kr. Archijo vadovaujami Korinto kolonistai (kartu su kitais dorėnais) įkūrė koloniją, kuri Sicilijos rytinėje pakrantėje turėjo 2 geriausius ir strategiškai saugiausius uostus. Kolonistai išvijo vietos gyventojus sikulus ir jų gyvenvietės vietoje pasistatė savo miestą.
Sirakūzai įkūrė Akrų (663 pr. Kr.), Kasmenų (643 pr. Kr.), Kamarinos (598 pr. Kr.) bei kitas kolonijas ir kontroliavo didžiulę (iki 4000 km2) derlingą teritoriją. Sirakūzuose pagal Korinto politinį pavyzdį buvo įtvirtintas aristokratinis oligarchinis valdymas. Dalis vietos gyventojų tapo kolonistų vergais.
485 pr. Kr. po demokratų sukilimo prieš oligarchus Sirakūzų tironu tapo Gelos tironas Gelonas (valdė iki 478 prieš Kristų). Jis sustiprino Sirakūzų įtaką Viduržemio jūros vakarinėje dalyje 480 pr. Kr. prie Himeros nugalėjęs kartaginiečius. Valdant Gelono broliui Hieronui I (478–467 pr. Kr.) Sirakūzai tapo žymiu kultūros centru (Hierono I rūmuose gyveno poetai Simonidas, Aischilas, Pindaras, Bakchilidas). Netrukus po Hierono I mirties Sirakūzuose buvo atkurta demokratija; nors tuomet polis prarado turėtą įtaką, bet 415–413 pr. Kr. sugebėjo atsilaikyti prieš atėniečių kariuomenę (Peloponeso karas).
5–4 a. pr. Kr. įsigalėjo Dionisijai. Dionisijo I Vyresniojo valdymo pradžioje (nuo apie 405 pr. Kr.) nuolatinę grėsmę kėlė Kartagina, bet 4 a. pr. Kr. Sirakūzai vėl suklestėjo ir ėmė kontroliuoti didelę dalį Sicilijos ir Pietų Italijos. Po Dionisijo I Vyresniojo mirties (367 pr. Kr.) valdžia atiteko jo sūnui Dionisijui II Jaunesniajam, kurio kova dėl valdžios su Dionu sukėlė suirutę ir nuosmukį. 344 pr. Kr. Dionisijas II Jaunesnysis buvo nuverstas Timoleonto, kuris valstybėje atkūrė demokratiją, visuomeninę ir ūkinę tvarką. 317 pr. Kr. valdžią užgrobė tironas Agatoklis, 304 pr. Kr. pasiskelbęs Sirakūzų karaliumi; didelėmis pastangomis ir negailestingomis priemonėmis jam pavyko įtvirtinti savo politinę įtaką.
Po Agatoklio mirties 289 pr. Kr. kilusi politinė suirutė truko iki karaliaus Hierono II įsigalėjimo; jam valdant (268–215 pr. Kr.) Sirakūzai klestėjo. Hierono II įpėdinis Hieronimas nutraukė pirmtako 263 pr. Kr. sudarytą draugystės sutartį su Roma ir tapo Kartaginos šalininku, todėl per II Pūnų karą polis 213 pr. Kr. buvo apsiaustas Marcelo vadovaujamos Romos kariuomenės ir 211 pr. Kr. užimtas (užvaldant miestą buvo nužudytas matematikas ir inžinierius Archimedas), Sirakūzai tapo pretoriaus Sicilijoje rezidavimo vieta.
Žlugus Vakarų Romos imperijai (476) Sirakūzuose įsigalėjo vandalai. 535 Bizantija atsikovojo Sirakūzus ir visą salą. 663–668 Sirakūzuose buvo įsikūręs Bizantijos imperatoriaus Konstanto II (valdė 630–668) dvaras.
827–828 Sirakūzus užvaldė Aglabidų dinastija. 1038 Sirakūzus atkovojo Bizantijos karvedys Georgijas Maniakas.
Miestas labai nukentėjo per 1542 ir 1693 žemės drebėjimus; 1792 buvo nusiaubtas maro.
Po Italijos suvienijimo 1865 Sirakūzai tapo to paties pavadinimo provincijos administraciniu centru.
Per II pasaulinį karą 1943 miestas smarkiai sugriautas bombarduojant ir naciams, ir Sąjungininkams. Po II pasaulinio karo atstatytas; būdinga sparti plėtra, kurią skatino ūkio raida, industrializavimas.
879