širdies elektrinė stimuliacija

širdiẽs elektrnė stimuliãcija, širdies veiklos reguliavimas elektriniais impulsais, kurių parametrai panašūs į nervinių impulsų.

Sveikoje širdyje elektrinius impulsus generuoja dešiniojo prieširdžio sinusinio mazgo ląstelės, jie plinta širdies laidžiąja sistema, kurią be sinusinio mazgo sudaro atrioventrikulinis mazgas, esantis tarp prieširdžių ir skilvelių, bei dešinioji ir kairioji Hiso pluošto kojytės, perduodančios impulsus į skilvelius. Sutrikus elektrinio impulso plitimui (tai matoma atlikus elektrokardiogramą), natūralūs biolelektriniai impulsai pakeičiami tam tikros amplitudės, trukmės ir dažnio išoriniais elektriniais impulsais.

širdies stimuliatoriai

Stimuliacija taikoma širdies ritmo sutrikimams gydyti – elektriniais impulsais dirginant širdies raumenį reguliuojamas širdies susitraukimų dažnis ir ritmas – susitraukimus galima dažninti, retinti ar stiprinti. Širdies stimuliatorius siunčia elektrinį impulsą į širdį ir sukelia jos susitraukimą, kai širdies ritmas yra nereguliarus ar pernelyg retas; impulso nesiunčia, kai atpažįsta natūralų širdies susitraukimą. Stimuliatoriai implantuojami, kai širdis pati nebegali plakti, kai reikia blokuoti prieširdžių virpėjimą, t. p. kai kuriems ligoniams, sergantiems laidžiosios sistemos pokyčių sukeltu širdies nepakankamumu, laukiantiems širdies transplantacijos. Impulsus generuoja elektrokardiostimuliatorius (stacionarus, nešiojamasis ar implantuojamas), sudarytas iš elektroninės dalies (schemos) ir baterijų (maitinimo elemento). Iš stimuliatoriaus elektriniai impulsai į širdį patenka elektrodais, kurių kontaktai liečia širdies audinius.

Stimuliatoriams naudojami įvairūs maitinimo elementai: implantuojamos su stimuliatoriumi baterijos (dažniausiai kompaktiškos, hermetiškos, veikia 5–10 m. ir daugiau), iš išorės pakraunami akumuliatoriai. Elektrodai prijungiami endokardiniu (elektrodas per kateterį įstumiamas į dešinįjį skilvelį) ir epikardiniu (elektrodai prisiuvami prie išorinės širdies sienelės) metodai. Elektrodai būna vienpoliai (jungiama prie dešiniojo prieširdžio) ir bipoliai (vienas prie dešiniojo prieširdžio, kitas – dešiniojo skilvelio). Kartais trečiasis elektrodas įstumiamas į kairiojo skilvelio veną. Širdies elektrinė stimuliacija atliekama nuolatine ir kintamąja elektros srove. Impulsų parametrai parenkami pagal ligonio amžių, kūno temperatūrą, hemodinaminius ir kitus veiksnius.

Šiuolaikiniai stimuliatoriai automatiškai prisitaiko prie širdies darbo – padidėjus fiziniam krūviui aparatas paspartina širdies plakimą. Ligoniams, kuriems implantuotas stimuliatorius, neatliekami įprasti tyrimai magnetiniu rezonansu, netaikomos fizioterapijos procedūros elektros srove.

Istorija

1887 gydytojai pirmą kartą išmatavo natūralius širdies impulsus ir atvaizdavo juos elektrokardiograma. 1952 amerikiečių kardiologas Paulas Zollas (1911–1999) sukonstravo prietaisą, kuriuo buvo galima nuolat matuoti širdies impulsus. Tačiau pirmasis širdies stimuliatorius buvo griozdiškas aparatas, kurį tekdavo vežti vežimėliu šalia paciento. 1958 Švedijoje Åke Senningas (1915–2000) ir Rune Elmquistas (1906–1996) sukūrė ir implantavo degtukų dėžutės dydžio širdies elektrinį stimuliatorių.

pirmojo pasaulyje implantuojamo širdies stimuliatoriaus originalas (1958)

-širdies stimuliatorius