sirenos

sirènos, seirènės (Seirēnes), graikų mitologinės būtybės – pusiau paukštės, pusiau moterys. Pasak vienos iš versijų, buvo upių dievo Achelojo ir vienos iš mūzų (Melpomenės, Terpsichorės arba Kaliopės) dukterys. Iš tėvo paveldėjo laukinę prigimtį, iš motinos – gebėjimą gražiai dainuoti. Homero Odisėjoje minimos dvi sirenos, kitur teigiama, kad jų buvusios trys arba daugybė. Sirenos gyveno saloje, kurios uolėta pakrantė buvo nusėta aukų kaulais – jos dainomis prisiviliodavo jūreivius ir jų laivai suduždavo į uolas. Odisėjas, jo laivui plaukiant pro sirenų salą, vašku užlipdė bendražygiams ausis, save liepė pririšti prie laivo stiebo – norėjo išgirsti sirenų dainavimą ir likti gyvas. Pro sirenų salą plaukiant argonautų laivui sirenų balsus savo dainavimu ir lyros garsais nustelbęs Orfėjas, bet vienas argonautų, suviliotas sirenų dainavimo, šoko į jūrą; jį išgelbėjo Afroditė. Sirenos buvo gretinamos su harpijomis ir kerėmis, manyta, kad jos – pomirtinio pasaulio mūzos. Dažnai vaizduotos ant antkapinių paminklų, vazų. Iš mitų apie sirenas kilo bendrinė sąvoka, reiškianti gražų balsą turinčią gražuolę.