Srijos dail
Dailė iki arabų užkariavimo
Seniausi Sirijos dailės kūriniai – daugiausia iš neolito: tai uolų piešiniai, vaizduojantys gyvūnus ir medžiotojus, antropomorfinės statulėlės iš akmens ir molio, lipdytinės keramikos indai (2007 prancūzų archeologai Šiaurės Sirijoje atrado apie 11 000 m. senumo sienų tapybą ant mūryto namo sienos; tai seniausias žinomas sienų tapybos kūrinys pasaulyje). Šešto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje Sirijos šiaurinėje dalyje paplito Vidurio Mesopotamijos Samarros kultūra (tapyta keramika su geometriniais, zoomorfiniais ir antropomorfiniais motyvais). Eneolito laikotrapiu šalies šiaurinėje ir šiaurės rytinėje teritorijose plito Chalafo, Ubaido ir kitų kultūrų keramika.
deivės Ištarės statulėlė iš Mario (terakota, 27–25 a. pr. Kr., Damasko nacionalinis muziejus)
Mesopotamijos kultūros įtaka itin ryški bronzos amžiaus pradžios (trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžia) dailės kūriniuose: Maryje rasta grakščių formų, meistriškai atliktų statulų, artimų šumerų skulptūrai; plito Mesopotamijai būdingi cilindriniai antspaudai. Tell Brake ir kitose vietovėse rasta skulptūrų (vyrų galvos, stabų figūrėlės didelėmis akimis), liudijančių apie savarankišką Sirijos skulptūros plėtotę. Bronzos amžiaus viduryje (antro tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė) suklestėjus miestams‑valstybėms (Alalachas, Jamchadas, Maris, Ugaritas ir kiti) dailė pasiekė aukštą meninį lygį. Sukurta monumentalių, apibendrintų formų skulptūrų (deivės Ištarės statula iš Mario, 18 a. pr. Kr.), aiškaus piešinio, harmoningo kolorito monumentaliosios tapybos (išliko karaliaus Zimrilimo rūmų Maryje sienų tapybos fragmentų, 18 a. prieš Kristų).
auksinis vėrinys (13 a. pr. Kr., Damasko nacionalinis muziejus)
16 a.–14 a. pr. Kr. (Sirijos teritorija buvo Egipto, Mitanijos valstybės ir Hetitų karalystės kovų objektas) šalies šiaurėje kurta skulptūra prarado raiškumą, proporcingumą, vakarinės dalies skulptūroje ir taikomojoje dailėje ryšku senovės Egipto dailės bruožai (dievo Baalo statulėlė iš Ugarito). Meniški šio laikotarpio metalo dirbiniai (auksiniai dubenys ir taurės iš Ugarito; juos puošiančiuose reljefuose savitai susipynę Egipto ir Kretos‑Mikėnų kultūros motyvai). Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžios dailei būdinga vietinių ir hetitų tradicijų susiliejimas (statulos ir reljefai iš karaliaus Kaparo rūmų‑šventovės Tell Chalafe, pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžia). 9 a. pr. Kr. įsivyravo asirų dailės įtaka (rūmų Tell Achmare sienų tapyba); dramblio kaulo dirbinių (baldus puošusios plokštelės iš Arslan Tašo) reljefuose tradiciškai derinti Egipto (sfinksai), Kretos‑Mikėnų (karvė su veršeliu) ir vietinės (dievybių ilgais drabužiais vaizdavimas) dailės motyvai.
sienų tapybos iš Tell Achmaro fragmentas (8 a. pr. Kr.; anksčiau buvo Chalebo nacionaliniame muziejuje)
4 a. pr. Kr. pabaigoje– 4 a. po Kr. dailė plėtojosi veikiant helenistiniam ir senovės Romos menui, bet tuo pačiu įvairiuose regionuose klostėsi skulptūros ir tapybos vietinės mokyklos, kuriose savitai interpretuoti antikiniai įvaizdžiai. Ryškiausia skulptūros mokykla susiklostė Palmyroje; labiausiai suklestėjo antkapinė skulptūra. Kriptų nišos buvo uždengiamos klinties plokštėmis su reljefiniu mirusiojo atvaizdu (iki krūtinės arba iki juosmens). Plito ir laidotuvių puotą vaizduojantys reljefai; 1 a. jie buvo apibendrintų, sąlygiškų formų, frontalios kompozicijos, su daug dekoratyvinių detalių, 2 a. reljefuose ryšku romėnų skulptūrinio portreto, 3 a. – Partų karalystės meno įtaka.
mozaika iš Chamos (6 a., Damasko nacionalinis muziejus)
Antiochijoje ir kituose miestuose rasta meniškų mozaikų; joms būdinga sodrus koloritas, meistriškai perteiktos apimtys, gyvybinga nuotaika. Dūra Europo freskos, kuriose derinti partų, graikų ir romėnų dailės elementai, turėjo įtakos Bizantijos tapybai. Šio laikotarpio taikomojoje dekoratyvinėje dailėje vietinės tradicijos susipynė su antikinėmis. Išliko monetų, gyvūnų (kupranugario, jaučio) pavidalo indų, bronzinių ir sidabrinių šalmų‑kaukių. Itin meniški stiklo (ir spalvoto), keramikos, tekstilės, juvelyriniai dirbiniai. 4 a. pabaigoje Sirijai tapus Bizantijos provincija susiklostė vietinė Bizantijos dailės mokykla, kurios savitumą lėmė Sirijos dailei būdingas Artimųjų Rytų ir antikos etninių, religinių ir kultūrinių tradicijų sudėtingas derinys. Iš 4–6 a. išliko raižyto akmens kūrinių su ornamentiniais motyvais, reljefų, antikinės stilistikos ir tematikos mozaikinių grindų, sidabrinių indų su helenistiniais motyvais.
Dailė po arabų užkariavimo
Po arabų užkariavimo 7 a. 4 dešimtmetyje vyraujančia religija palaipsniui tapo islamas; Damaskui tapus Omejadų Kalifato sostine (661) Sirija buvo svarbi klostantis viduramžių arabų kultūrai. Omejadų valdymo laikotarpiu susiklostė naujas ornamento tipas – arabeska, toliau plėtota ikimusulmoniškų tradicijų skulptūra ir tapyba. 10 a.–16 a. pradžioje dailė klostėsi bendrame arabų meninės kultūros kontekste, bet turėjo ir ryškių savitų bruožų (šio laikotarpio kūrinių išliko nedaug). Suklestėjo kaligrafija, ornamentika (svarbiausiu meniniu principu tapo dekoratyvumas); vaizduojamasis pradas išliko pasaulietinėje dailėje (žmonių ir gyvūnų figūros, buitinės ir mitologinės scenos miniatiūrose, audinių, keramikos, metalo, stiklo, medžio dirbinių puošyboje). 7–9 a. toliau plėtota mozaika (Omejadų mečetės Damaske mozaikos, turinčios Bizantijos ir senovės Romos dailės bruožų), sienų tapyba, skulptūra (iš Abasidų laikotarpio išlikę sienų tapybos, medžio raižinių, stiuko fragmentai ar Rakkoje). Išliko liustru, poglazūrine tapyba dekoruotos keramikos, tekstilės dirbinių. Iš 13 a. išliko sienų tapybos ir mozaikos fragmentų (Damaske, Chalebe). 12–13 a. suklestėjo miniatiūra. Jų sukurta įvairios stilistikos (rankraščio Kalila ir Dimna iliustracijose, 1200–20, vaizduojama ryškiaspalvės žvėrių ir paukščių figūros, stilizuoti augalai, būdinga santūrios kompozicijos ir figūrų dinamikos darna, tamsus koloritas pagyvintas raudona, rožine ir aukso spalva; al Chariri Makamat miniatiūros, 1222, pasižymi plokštuminiu piešiniu, vaizduojamos architektūros supaprastintomis formomis, žmonių veidų ir pozų raiškumu). 13 a. pabaigoje–14 a. miniatiūrose sustiprėjo plokščios, supaprastintų formų vaizduosenos tendencija, kompozicija tapo primityvesnė, žmonių veidai suvienodėjo (ibn Butlano Risala 1273).
Dėl ornamentikos suklestėjimo, dekoratyvumo principo sustiprėjimo taikomoji dekoratyvinė dailė pamažu tapo vyraujančia dailės šaka; ji suklestėjo 10–13 amžiuje. Meninės keramikos svarbiausiuose centruose (ar Rakka, Rusafa, kiti) 11–13 a. gaminti grakščių formų ištapyti, raižyti dubenys, taurės, kiti indai; jie dažniausiai puošti augaliniu, epigrafiniu ornamentu, bet pasitaikydavo ir paukščių, drakonų, fantastinių būtybių atvaizdų. 14–15 a. keramikos dirbinių dekore vyravo stambūs arabiški užrašai, apipinti augaline arabeska. Meniški arabų laikotarpiu sukurti stiklo dirbiniai, kurie plačiai paplito Artimuosiuose Rytuose, Europoje. Iki 12 a. stiklo indai puošti rejefiniais raštais, 12–15 a. – daugiaspalve tapyba emaliu, auksavimu (augalinis ornamentas derintas su arabiškų raidžių pyne ir daugiafigūrėmis scenomis); 13–15 a. gaminta daug stiklinių lempų mečetėms. 13–15 a. suklestėjo metalo dirbinių meninis apdirbimas. Bronziniai indai puošti subtiliais raštais, kalstyti, raižyti, inkrustuoti sidabru. Arabų laikotarpiu plėtota ir medžio drožyba (Korano stovai, minbarai, mihrabai, architektūrinės detalės, kita), tekstilė.
16–19 amžiaus dailė
1516 Sirijai tapus (iki 1918) Osmanų imperijos dalimi dailės plėtotę daugiausia lėmė turkų tradicijos, bet išsaugotos tradicinės dirbinių (keramikos, tekstilės, stiklo, metalo, medžio drožybos) formos, atlikimo technika. Audiniams, keramikos, metalo dirbiniams būdinga gėlių, lapų motyvai, interjerams – įmantrus, pernelyg gausus dekoras. Medžio dirbinių (minbarų, Korano stovų, skrynių, spintų) puošyboje plačiai taikyta inkrustacija sidabru, perlamutru, kupranugario kaulu. Įvairiuose regionuose kurti tik tai vietovei būdingi kilimai. 19 a. viduryje kai kurie Sirijos dailininkai, sekdami Osmanų dvare dirbusių menininkų pavyzdžiu, pradėjo įsisavinti europietiškos dailės stilistiką ir tematiką. Tapytojai T. Tarikas (1875–1945), M. al Nakšabandi (1890–1960) ir kiti savo paveiksluose vaizdavo istorinius ir gyvenamojo laikotarpio įvykius, ši tematika išliko populiari ir Prancūzijos mandato laikotarpiu (1920–43).
20 amžiaus–21 amžiaus pradžios dailė
Nuo 20 a. 3 dešimtmečio Sirijos dailininkai ėmė gauti stipendijas studijuoti Kaire, Paryžiuje, Romoje; prancūzų menininkai savo ruožtu lankėsi Sirijoje. Didelę įtaką Sirijos dailei turėjo impresionizmas (M. Kiršės, 1900–73, paveikslai, kuriuose jis vaizdavo kasdienį gyvenimą Damaske). Dailininkai pradėjo burtis į grupuotes, draugijas (1943 Damaske įkurta Arabų dailės draugija). Po nepriklausomybės paskelbimo (1946) vyriausybė pradėjo rūpintis dailės kūrinių kolekcionavimu, steigti dailės centrus. 1959 Damaske įkurtas Dailės koledžas (nuo 1972 Damasko universiteto padalinys), 1969 – Dailės sąjunga.
Nuo 6 dešimtmečio vidurio plėtotos dailės įvairios kryptys. N. Šura (1920–92) impresionistiškai tapė Sirijos kaimo vietoves, tapytojai A. Ismailas (1922–63) ir M. Chammadas (1922–88) savo kūriniuose modernistines formas derino su kaligrafija, F. Mudarreso (1922–99; studijavo Romoje, Paryžiuje) paveikslams būdinga siurrealizmo, abstrakcionizmo bruožai, politinė ir socialinė tematika. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje dailė pasižymėjo tematikos ir stilistikos įvairove; žymesni dailininkai: G. Chalidi (1935–2007), A. Muradas (g. 1944), N. Ismailas (g. 1948), M. Ali (g. 1956), S. Dahulis (g. 1961), R. Salamun (g. 1963), K. al Saai (g. 1970), O. Junesas (g. 1971), S. Adamas (g. 1972), O. Mussa (g. 1974), K. Salmanas (g. 1976), M. Orabi, M. Muradas (abu g. 1977).
G. Chalidi. Tvarkytoja (aliejus, 1964)
Plėtoti tradiciniai amatai (jų centrai buvo Damaskas ir Chalebas) – medžio drožyba, tekstilė, juvelyrika, kita. 21 a. 2 dešimtmetyje per Sirijos pilietinį karą sunaikinta daug dailės kūrinių, sutrikdyta meno raida.
Sirijos kultūra
terakotinė vaza
Sirijos konstitucinė santvarka