Srijos istòrija
Ikiislaminis laikotarpis
Žmonės dabartinės Sirijos teritorijoje, kuri yra vadinamojo Derlingojo pusmėnulio dalis, gyveno jau nuo paleolito, bet pirmi žinomi valstybiniai dariniai (Ebla ir kiti) jos teritorijoje susikūrė trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vėliau įvairias Sirijos teritorijos dalis ar net visą kraštą ilgiau ar trumpiau valdė Šumeras, Akadas, Egiptas, Hetitų karalystė, Asirija, Babilonija ir kitos valstybės. Tuo metu Sirijos teritorijoje formavosi miestai (Ugaritas ir kiti), kurie tapo civilizacijos ir, dėl palankios geografinės padėties, tarptautinės prekybos centrais.
Antikos laikais Sirijos teritorija iš pradžių (6–4 a. pr. Kr.) priklausė persų Achaimenidų imperijai, o 4 a. pr. Kr. buvo prijungta prie Aleksandro Makedoniečio sukurtos imperijos, taip tapdama Seleukidų valstybės dalimi. Sirijos šiaurės vakaruose Seleukidai įkūrė Antiochijos miestą (1939 aneksuotas Turkijos), kurį pavertė savo valstybės sostine.
Apamėjos griuvėsiai
Nuo 64 pr. Kr. Sirija tapo Romos imperijos provincija, jos sostinė Antiochija buvo vienas didžiausių imperijos kultūros ir komercijos centrų. 3 a. rytinėje dabartinės Sirijos dalyje iškilo pusiau autonominis Palmyros miestas‑valstybė, kurio ginkluotosios pajėgos buvo itin svarbios ginant rytinį imperijos pasienį nuo Sasanidų karinės agresijos. Iš Sirijos buvo kilę kai kurie įtakingi Romos imperijos politikos veikėjai, tarp jų – imperatorius Pilypas Arabas (valdė 244–249). Romos imperiją 395 padalijus į Vakarų ir Rytų dalis, Sirijos teritorija atiteko Rytų Romos imperijai (vėliau Bizantija), kuri įvykdė administracinę reformą, padalydama Sirijos provinciją į kelias smulkesnes. Bizantijos laikais suklestėjo provincijų sostinės Chalebas ir Damaskas. Sirijos pašonėje, Palestinoje, 1 a. užgimusi nauja religija – krikščionybė – pradėjo plisti ir Sirijoje. Dar 1 a. viduryje savo misionierišką veiklą Sirijoje plėtojo apaštalas Paulius, atsivertęs į krikščionybę 34 po Kr., pasak tradicijos, pakeliui iš Jeruzalės į Damaską. Apaštalai Petras ir Paulius su pasekėjais subūrė pirmąsias regione krikščionių bendruomenes. Antiochija 2–4 a. buvo tapusi išskirtiniu krikščioniškos teologijos centru. Sirijoje ir aplinkiniuose regionuose 3–5 a. gyveno ir kūrė kai kurie iš vadinamųjų Bažnyčios tėvų. 4–5 a. Sirijoje kūrėsi ankstyvosios vienuolijos ir veikė pavieniai vienuoliai ir eremitai. Krikščionių teologiniai tarpusavio nesutarimai lėmė Bažnyčios skilimą į įvairias Vakarų ir Rytų krikščionybės atšakas ir Sirijai tapus Bizantijos dalimi čia įsiviešpatavo Rytų krikščionybės atmainos (Antiochijos Rytų Stačiatikių Bažnyčia, Sirų Stačiatikių Bažnyčia, Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia ir kitos).
Musulmonų valstybių laikotarpis
636 Sirijos (ir viso Artimųjų Rytų regiono) kontrolę iš Bizantijos perėmė besiplečiantis arabų Kalifatas. Damaskas iš pradžių tapo gubernijos sostine, o pirmoji musulmoniška arabų dinastija – Omejadai (valdė Kalifatą 661–749) –pasirinko jį savo sostine, taip paversdami Siriją ne tik Kalifato politinės galios, bet ir kultūriniu bei komercijos centru. Užkariaujant vis naujas Šiaurės Afrikos, Pietvakarių Europos ir Vidurio Rytų teritorijas ir Kalifatui turtingėjant Damaskas patyrė didelių architektūrinių pokyčių, šalia (o kartais vietoje) buvusio helenistinio paveldo radosi musulmoniškos architektūros šedevrų – rūmų, mečečių, mauzoliejų. Pirmąjį kalifato šimtmetį (ir Omejadų dinastijos valdymo laikotarpį) Sirijos gyventojų daugumą sudarė krikščionys, kurie, be kita ko, dirbo ir Kalifato administracijos institucijose, kur dažnai dėl savo išsilavinimo užėmė atsakingas pareigas. Nors būta sporadiškų valdžios siekių atversti vietos gyventojus į islamą, apskritai Omejadai laikėsi nominalios tolerancijos kitatikiams principo. Vis dėlto nemusulmonai formaliai buvo laikomi antrarūšiais, todėl, dažniausiai ekonominiais ir karjeros sumetimais, dalis vietos gyventojų atsiversdavo į islamą. Atsivertėliai ilgainiui arabizuodavosi tiek kalbos, tiek gyvensenos prasme.
Omejadus pakeitę Abasidai sostinę 762 perkėlė į naujai pastatytą Bagdadą taip sumenkindami Sirijos ir paties Damasko statusą. Vis dėlto, tiek Damaskas, tiek kiti miestai išliko kultūros (tiek krikščioniškos, tiek įsitvirtinančios musulmoniškos) centrais. 9 a., po Abasidų valdžios pastangų, jau tik pusė Sirijos gyventojų bebuvo krikščionys, o anksčiau vyravusias graikų ir aramėjų kalbas pradėjo išstumti oficiali Kalifato kalba – arabų.
9–10 a. Siriją ar jos dalį valdė nuo centrinės Bagdado valdžios pusiau nepriklausomos feodalinės dinastijos – Egipto Tulunidai ir Ichšididai bei Chalebo Hamdanidai. 10 a. pabaigoje Siriją atsikovojo Bizantija, tačiau jai teko kovoti ir prieš Hamdanidus, ir prieš iš pietų besiveržiančius Fatimidus, ir iš rytų grasinančius Buvaihidus. 11 a. pabaigoje Sirija buvo nukariauta Seldžiukidų, jų valdžiai netrukus iššūkį metė iš Vakarų Europos atvykę kryžininkai. Šiems 11–12 a. pavyko įkurti kelias valstybėles Viduržemio jūros rytų pakrantėje. Viena jų, Antiochijos kunigaikštystė (1098–1268), buvo įkurta Šiaurės Vakarų Sirijoje. 12 a. pabaigoje didžiąją Sirijos dalį nukariavo Egipto Ajubidų dinastijos įkūrėjas Salachas ad Dinas (Europoje žinomas Saladino vardu). 13 a. viduryje kryžininkams galutinai pasitraukus iš Artimųjų Rytų (ir iš Sirijos) jų valstybės nustojo gyvuoti. Žlugus kryžininkų valstybėms Sirijoje drastiškai sumažėjo krikščionių, nuo tada jie sudaro tik nedidelę (10–15 %) krašto gyventojų dalį.
kryžininkų statyta Riterių pilis prie Chimso (1142–1271)
13 a. antroje pusėje Sirija patyrė pirmuosius mongolų antplūdžius, kurie su pertraukomis tęsėsi iki pat 14 a. pabaigos, kai Timūro vadovaujama mongolų kariuomenė nukariavo Siriją ir sugriovė Damaską. Šios invazijos metu buvo išžudyta daugybė žmonių bei sunaikintas turtas, pasėliai ir derlius, o tai sąlygojo Sirijos (kaip ir visų Vidurio Rytų) politinį, ekonominį ir kultūrinį nuosmukį. Mongolams Sirijoje 13–14 a. sėkmingai priešinosi Egipto mameliukai, kurie pavertė Siriją savo provincija.
Osmanų valdymas
15 a. pabaigoje į Siriją iš šiaurės pradėjo veržtis Osmanai, kurių klestėjimo apogėjų patirianti imperija 1516 galiausiai perėmė Sirijos valdymą iš nugalėtų mameliukų. Keturiems šimtmečiams (su keliomis pertraukomis, kai vyko Osmanų karai su Persija ir dalis Sirijos buvo okupuota persų) Sirijoje įsivyravo taika. Kaip ir kitose imperijos valdose, Sirijoje Osmanai įdiegė milet sistemą, kurioje atskiros etnokonfesinės bendruomenės turėjo gana plačią vidinių bendruomenės ir atskirų jos narių gyvenimo ir tarpusavio santykių autonomiją. Ši sistema įgalino Sirijos nemusulmoniškas etnokonfesines bendruomenes išsaugoti savastį ir kultūrinę tapatybę bei nesiasimiliuoti į platesnę – musulmonų dominuojamą – visuomenę.
Osmanai visą perimtą Siriją iš pradžių pavertė administraciniu vienetu vilajetu (provincija), bet jau 16 a. kelis kartus jį padalijo sukurdami kelis smulkesnius vilajetus su dar smulkesniais sudedamaisiais administraciniais vienetais. Osmanų valdymo laikais Sirija ir ypač Damaskas tapo svarbiais tranzitiniais kasmetės piligrimystės (chadžo) į Chidžazą (Arabijos pusiasalyje) taškais.
Administracinės, ekonominės ir politinės 19 a. antros pusės–20 a. pradžios reformos Osmanų imperijoje palietė ir Siriją – Tanzimato (1839–76) ir vėlesnės konstitucinės reformos buvo nukreiptos valstybei ir visuomenei modernizuoti: valstybės gyventojai, iki to sultono pavaldiniai, įgijo piliečių statusą, visiems piliečiams, nepaisant jų etnokonfesinės kilmės, formaliai suteiktos lygios teisės, jiems atstovavo parlamentas, įsteigta įvairių ministerijų ir kitų valstybinių institucijų (centrinis bankas, aukštosios mokyklos ir kita).
Į Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperija įsitraukė Centrinių valstybių pusėje. Prieš šią sąjungą kovojančios Antantės narės Prancūzija ir Jungtinė Karalystė dar 1916 suplanavo (Sykeso ir Picot susitarimas) pokarinį Osmanų imperijos padalijimą. Pagal jį, Sirijos valdymas turėjo atitekti Prancūzijai: numatyta, kad Viduržemio jūros pakrantės juostą Prancūzija valdytų tiesiogiai, o žemyninė Sirija taptų Prancūzijos įtakos zona. 1918 rudenį, besibaigiant karui, jungtinės arabų ir britų pajėgos užėmė Siriją ir pabaigė Osmanų valdymą.
Osmanų imperijos žlugimu pamėginta pasinaudoti Artimuosiuose Rytuose 1919 įkuriant Sirijos karalystę, kuri, be dabartinės Sirijos teritorijos, apimtų ir Libaną, Palestiną bei Jordaniją. Tačiau Prancūzijos karinių pajėgų pastangomis ši beužgimstanti nauja arabų valstybė 1920 buvo sužlugdyta, o Artimųjų Rytų teritorija, vadovaujantis Sykeso ir Picot susitarimu, pasidalyta Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės. Pirmojo pasaulinio karo metu ir iškart po jo Sirijos demografinė sudėtis ženkliai pakito dėl etninių ir konfesinių grupių tarpusavio žudynių ir jas sekusių migracijų tiek Sirijos viduje, tiek iš kaimyninių kraštų (pirmiausia iš Anatolijos ir Irako).
Kolonijinis (Prancūzijos mandato) epizodas
Tiesioginė kolonijinė Sirijos patirtis, palyginti su kitais Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų kraštais, buvo gana trumpa ir apėmė tik kelių dešimtmečių laikotarpį 20 a. pirmoje pusėje, kai po Pirmojo pasaulinio karo Sirija buvo tapusi Prancūzijos protektoratu. Tačiau europiečių (labiausia britų ir prancūzų) kišimasis nuo 19 a. į Osmanų valstybės vidaus reikalus palietė ir Siriją – galingosios Europos valstybės buvo pasiskelbusios kai kurių nemusulmoniškų etnokonfesinių grupių globėjomis. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Sirijos teritoriją užėmė Antantės pajėgos, o nuo 1920 Sirija buvo de facto kontroliuojama Prancūzijos, kuri savo kontroliuojančios galios statusą legitimizavo 1923, kai Tautų Sąjunga formaliai patikėjo Prancūzijai mandato teise valdyti Siriją ir Libaną.
Feisalis I skelbiamas Sirijos karaliumi (1920)
Mandato galiojimo laikotarpiu Prancūzija eksperimentavo kurdama Sirijos valstybingumą, suformuodama tokius politinius darinius kaip Sirijos autonominių valstybių federacija (1922–24), Sirijos valstybė (1925–30) ir Sirijos respublika (nuo 1930) bei mažesnius vienetus – Alavių kalno valstybę ir Drūzų kalno valstybę, kurios vėliau buvo inkorporuotos į Sirijos respubliką. Mandato laikotarpiu įvyko keli sukilimai (didžiausias 1925–27) prieš prancūzų valdžią, o vietiniai Sirijos politikai po 1936 Prancūzijos ir Sirijos sutarties dėl Sirijos nepriklausomybės pasirašymo bent kelis kartus paskelbė šalies nepriklausomybę, bet Prancūzijos pusė ją atmesdavo.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Siriją formaliai valdė Prancūzijos Vichy režimo vyriausybė, bet jau 1941 viduryje ją užėmė jungtinės britų ir prancūzų pasipriešinimo (Laisvosios Prancūzijos) pajėgos, kurios ten liko iki pat karo pabaigos. Oficialiai tarptautiniu lygiu Sirijos nepriklausomybė buvo pripažinta 1945. Tačiau de facto suverenia nacionaline valstybe Sirija galiausiai tapo tik 1946, kai Prancūzija galutinai išvedė savo karines pajėgas.
Nepriklausomybės metai
Pirmasis Sirijos, kaip nacionalinės valstybės, gyvavimo dešimtmetis paženklintas dažnos vyriausybių kaitos, įprastai per karinius perversmus. 1948–49 Sirija vadinamajame Izraelio nepriklausomybės kare (arabų–Izraelio karai, 1948–49, 1956–57, 1967, 1973, 1982) kartu su kitomis arabų šalimis nesėkmingai mėgino karine jėga sužlugdyti susikūrusią žydų valstybę, bet buvo priversta pasirašyti paliaubas. 1956 Sirija pradėjo suartėti su SSRS, kuri Šaltojo karo sąlygomis tapo jos finansine, karine ir diplomatine rėmėja konfrontacijoje tiek su žydų valstybe, tiek su Turkija (NATO narė nuo 1952). 1958 Egipto vadovo G. A. Nassero propaguoto panarabizmo įkvėptas tuometis Sirijos valdantysis elitas pasiryžo suvienyti Siriją ir Egiptą į vieną valstybę. Įkurtoji Jungtinė Arabų Respublika buvo trumpalaikė, nes stiprėjant egiptiečių įtakai pačioje Sirijoje 1961 įvyko dar vienas perversmas, po kurio Sirija išstojo iš jungtinės valstybės.
Didesnę ikišiolinės Sirijos, kaip suverenios nacionalinės valstybės, istorijos dalį ją valdo 1947 įkurta panarabiška Arabų socialistinio atgimimo partija BAAS, kurios Sirijos atšaka nuo 1954 reiškėsi Sirijos politiniame gyvenime, dalyvavo sudarant koalicines vyriausybes, o 1958 buvo viena bendros Egipto ir Sirijos valstybės įkūrimo iniciatorių. 1963 karinis perversmas Sirijoje atvėrė kelią partijai tapti vienvalde šalies politine jėga, tačiau netrukus išryškėjęs civilinio ir karinio partijos flangų vidaus konfliktas lėmė 1966 karinį perversmą, po kurio valdžioje daugiau nei trims dešimtmečiams įsitvirtino partijos karinio flango atstovai. Triuškinantis vadinamasis Šešių dienų karas su Izraeliu (1967), per kurį Sirija prarado strategiškai svarbias Golano aukštumas, paskatino dar vieną, iki šiol paskutinį, tiesa, bekraujį, karinį perversmą, kuris leido į valdžią ateiti Ch. al Assadui (valdė 1970–2000, ilgiausiai nuo šalies susikūrimo).
Sirija dar sykį įsitraukė į arabų ir Izraelio konfliktą per vadinamąjį Jom Kipuro karą (1973), kuris jai ne tik nebuvo sėkmingas – Sirija neatsikovojo Izraelio okupuotų Golano aukštumų, bet Izraelio kariniai daliniai pasistūmėjo gilyn į Sirijos teritoriją. Sirijos karinės kampanijos buvo pratęstos 1976 dislokuojant jos pajėgas kaimyniniame Libane; Sirija tapo svarbiu veikėju tiek Libano pilietiniame kare, tiek po jo, nes pilietiniam karui 1990 pasibaigus Sirija savo pajėgų neišvedė (tą padarė tik 2005).
Sirijos prezidentas Ch. al Assadas (kairėje) su Libijos prezidentu M. al Kaddafi ir Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovu J. Arafatu (Tripolis, 1980 04 12)
Šaltojo karo metais Sirijos valdantysis režimas deklaravo socializmo idealus ir antiimperialistinę poziciją, pasireiškiančią priešiškumu kapitalistinėms Vakarų valstybėms ir suartėjimu su SSRS. Nors islamas formaliai buvo pripažįstamas šalies religija, religinė piliečių laisvė buvo ribojama, o religijos mokovai prižiūrimi specialiųjų tarnybų. Šalies politiniame gyvenime leista veikti tik labai siauram ratui režimui lojalių politinių grupių, kurioms, kaip ir valdančiajai partijai, nebuvo atstovaujama, nes rinkimai, nors periodiškai rengiami, nebuvo laisvi ir demokratiški. BAAS, o iš esmės al Assadų šeimos, režimo valdymas pasižymėjo ne tik nuolatiniu demokratijos stygiumi, bet ir atėmė iš šalies gyventojų pamatines pilietines ir žmogaus teises bei laisves. Režimas brutaliai susidorojo su bet kokia politine opozicija (pvz., Chamos skerdynės 1982, kai malšinant Musulmonų brolijos suorganizuotą sukilimą buvo išžudyta dešimtys tūkstančių miesto gyventojų, o pats miestas smarkiai apgriautas artilerijos ugnies).
Silpnėjant ir ypač žlugus SSRS Ch. al Assado vyriausybė pradėjo atsigręžti į Vakarus – normalizavo santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), 1990–91 palaikė jų vadovaujamos koalicijos kovą su Iraku siekiant išvaduoti šio aneksuotą Kuveitą; 20 a. 10 dešimtmetyje net pamėgino (nesėkmingai) derybomis užbaigti konfliktą su Izraeliu. Paskutinį savo valdymo dešimtmetį Ch. al Assadas ėmėsi ekonomikos liberalizavimo reformų.
Po Ch. al Assado mirties 2000 valstybės vadovo postą paveldėjo jo 34 m. sūnus B. al Assadas (specialiai jam pakeistas konstitucinis reikalavimas šalies vadovu norinčiam tapti asmeniui būti bent 40 m. amžiaus) tęsė ekonomikos liberalizavimo politiką ir savo valdymo pradžioje netgi atvėrė galimybę daugiau piliečių dalyvauti šalies politiniame gyvenime. 2000 rudenį iš kalėjimo buvo paleista keli šimtai politinių kalinių.
844
Sirija 21 amžiuje
Sirijos politinį gyvenimą 21 a. nusakė autoritarinis B. al Assado valdymas, beveik dešimtmetį užsitęsęs pilietinis karas, humanitarinė krizė ir užsienio valstybių karinės intervencijos.
B. al Assadas paveldėjo prezidento postą 2000 mirus jo tėvui Ch. al Assadui (tapo ir valdančiosios Sirijos BAAS partijos vadovu. 21 a. pradžioje Sirija buvo autoritarinė vienpartinė valstybė, kurioje vykdomoji valdžia priklauso prezidento titulą turinčiam valdovui. Per nedemokratinius 2000, 2007 ir 2014 rinkimus B. al Assadas neturėjo realių oponentų. Jungtinių Tautų stebėtojai Sirijos prezidento rinkimus įvertino kaip nelaisvus, Vakarų šalys B. al Assadą laikė diktatoriumi.
Pirmą B. al Assado režimo dešimtmetį (2000–11) žymėjo pastangos normalizuoti nuo 20 a. įtemptus santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir Vakarų šalimis, siekis liberalizuoti ekonomiką ir pritraukti užsienio investicijų, išlaikyti konfesiškai ir etniškai susiskaldžiusios visuomenės stabilumą. 2002 JAV prezidento G. W Busho administracija priskyrė Siriją prie terorizmą remiančių valstybių, 2004 įvedė sankcijas (2010 pratęsė). 2004 Sirijos vyriausybė normalizavo iki tol įtemptus santykius su Turkija. 2005 Sirijos saugumo tarnybos apkaltintos buvusio Libano premjero Rafiko al Hariri nužudymu; raginant Vakarų valstybėms Sirija iš Libano teritorijos išvedė nuo 1976 ten buvusius karius. 2006 atkurti diplomatiniai santykiai su Iraku; 2008 – su Libanu. 2007 Izraelis bombardavo Sirijos karinį objektą, kuriame kurtas branduolinis ginklas. 2007–09 B. al Assadas mėgino gerinti santykius su JAV ir Europos Sąjunga, inicijavo aukšto rango diplomatinius susitikimus. Politinė Sirijos sistema liko autokratinė, tęsėsi disidentų ir demokratinių reformų reikalaujančių aktyvistų persekiojimas.
Ain al Arabo miestas po Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamos koalicijos oro atakos (2014 10 24)
Antrą B. al Assado valdymo dešimtmetį žymėjo prasidėjęs Sirijos pilietinis karas. 2011 Sirijos pajėgos pradėjo malšinti Arabų pavasario įkvėptas demonstracijas šalies miestuose. Dėl karinės jėgos naudojimo prieš protestuotojus 2011 Europos Sąjunga, JAV ir Arabų lygos valstybės sugriežtino sankcijas B. al Assado režimui. Sirijos vyriausybei suintensyvinus karinės jėgos naudojimą, demonstracijos virto ginkluotu sukilimu. Įvairios (dažnai islamistinių pažiūrų) sukilėlių grupuotės perėmė dalies šalies kontrolę. 2012 Vakarų šalys, Turkija ir Arabų lyga pripažino nuosaikių sukilėlių suformuotos Nacionalinės koalicijos legitimumą. Sukilimas virto pilietiniu karu. B. al Assado pajėgas nuo 2012 tiesiogiai rėmė Irano ir šiitiškos Hezbollah organizacijos kovotojai. Sukilėlius rėmė Saudo Arabija ir Persijos lankos regiono šalys. 2013–20 Izraelis vykdė pakartotinius antskrydžius prieš Irano ir Hezbollah objektus Sirijos teritorijoje. 2014 Vakarų valstybių inicijuotos taikos derybos žlugo, B. al Assadui atsisakius eiti į kompromisą.
2014–15 tarp Sirijos sukilėlių grupuočių ėmus dominuoti islamistinėms organizacijoms (Islamo valstybė) pilietinis karas perėjo į naują fazę. Užsienio šalys (Iranas, Rusija, Turkija, JAV) pradėjo karines intervencijas. Sirija suskilo į skirtingų užsienio valstybių remiamų grupuočių įtakos zonas.
Pirmoji zona – JAV remiami kurdai. 2014 rytinę Sirijos dalį kontroliuojanti Islamo valstybė paskelbė įkurianti kalifatą. JAV suburta tarptautinė koalicija prieš ją pradėjo antskrydžius. 2015–18 JAV remiami kurdų etninei grupei Sirijoje atstovaujantys kovotojai išstūmė Islamo valstybę beveik iš visų jos kontroliuotų teritorijų. Kurdai paskelbė autonomiją nuo B. al Assado valdžios. 2019 JAV atitraukė pajėgas iš Sirijos ir nutraukė paramą kurdų kovotojams.
Antroji zona – Rusijos ir Irano palaikomas B. al Assado režimas. 2015 Rusija pradėjo karinę intervenciją remti žlungančią Sirijos centrinę valdžią. Irano ir Rusijos pajėgos padėjo B. al Assado kariuomenei išstumti sukilėlius iš didžiosios dalies teritorijų (išskyrus kurdų ir Turkijos valdomus sektorius). B. al Assado režimas tapo tiesiogiai priklausomas nuo Irano ir Rusijos paramos.
Trečioji zona –Turkijos remiami sukilėliai. 2016 Turkija pradėjo karinę intervenciją Sirijoje, iš pradžių nukreiptą prieš Islamo valstybę, nuo 2018 – prieš kurdų kovotojus. Turkijos pajėgų remiamos grupuotės 2016–20 kontroliavo šiaurinį Sirijos teritorijos ruožą.
Sirijos pilietinis karas sukėlė beprecedentę humanitarinę krizę. Jungtinių Tautų duomenimis, žuvo beveik 1 mln. žmonių, daugiau kaip 6 mln. pabėgo iš šalies. Sirijos infrastruktūra suniokota, ekonomika slegiama tarptautinių sankcijų ir yra ties žlugimo riba, gyventojai priklausomi nuo užsienio humanitarinės pagalbos. Islamo valstybės ekstremistai nuo 2015 kryptingai naikino Sirijos istorinį paveldą.
Pilietinis karas sukėlė Sirijos suverenumo krizę: 2022 pradžioje centrinė valdžia nekontroliavo beveik trečdalio teritorijos ir buvo nepripažįstama Vakarų šalių. B. al Assado režimas buvo tarptautinėje izoliacijoje ir priklausomas nuo Rusijos ir Irano paramos. 2013 ir 2017 Jungtinių Tautų tyrėjai apkaltino B. al Assado režimą karo nusikaltimais ir cheminio ginklo naudojimu prieš savo piliečius. 2017 Sirijai panaudojus cheminį ginklą JAV bombardavo Sirijos kariuomenės objektus. Po Islamo valstybės sutriuškinimo jos valdytų teritorijų Sirijoje kontrolę perėmė šalies šiaurės rytuose veikiančių kurdų dominuojamos Sirijos demokratinės pajėgos.
Sirija yra Jungtinių Tautų ir Arabų lygos narė (nuo 1945).
3195
Santykiai su Lietuva
1991 09 09 Sirija pripažino Lietuvą. 1993 05 25 užmegzti šalių diplomatiniai santykiai. Lietuvai Sirijoje atstovauja laikinasis reikalų patikėtinis, reziduojantis Kaire, ir garbės generalinis konsulas – Damaske. Sirijai Lietuvoje atstovauja ambasadorius Minske.
L: Ph. Hitti History of Syria London 1951; P. Laoust Les Gouverneurs de Damas sous les Mamlouks et les premiers ottomans Damas 1952; Y. Helbaoui La Syrie Paris 1956; A. H. Hourani Syria and Lebanon New York 1957; S. H. Longrigg Syria and Lebanon under French Mandate Londyn 1958; P. Seale The Struggle for Syria. A study of Post-War Politics 1945–1958 London 1965; D. Hopwood Syria 1945–1986: Politics and Society London 1988; P. Seale Asad of Syria London 1988; Problema stabil′nosti Siriji v XXI veke Moskva 2000.
Sirijos konstitucinė santvarka