Srijos kara, 3–2 a. pr. Kr. Ptolemajų Egipto ir Seleukidų valstybės karai dėl įsigalėjimo Pietų Sirijoje, per kurią ėjo svarbūs prekybos keliai iš Rytų šalių į Viduržemio jūros rytinę pakrantę.
I Sirijos karas (274–271 pr. Kr.)
Karo pradžioje Seleukidų valstybės karalius Antiochas I Soteras užėmė Ptolemajų Egipto žemes palei Sirijos pajūrį (Finikiją) ir Anatolijos pietuose. 271 pr. Kr. Ptolemajas II Filadelfas, pasinaudodamas stabilia šalies vidaus padėtimi (jo sesuo ir žmona Arsinoja II, likusi rūmuose, užtikrino tvarką), atsiėmė prarastas žemes, užėmė Kariją ir didelę dalį Kilikijos. Seleukidų valstybė karą pralaimėjo. Taikos sutartimi Ptolemajų Egiptui atiteko Sirijos pajūrio šiaurinė dalis, didelė dalis Anatolijos ir Kikladų salos.
II Sirijos karas (apie 259–apie 255 pr. Kr.)
261 pr. Kr. Seleukidų valstybės karaliumi tapo Antiochas II Tėjas, kuris apie 260 pr. Kr. vėl pradėjo karo veiksmus su Ptolemajų Egiptu dėl Pietų Sirijos. Antiochą II Tėją palaikė Makedonijos karalius Antigonas II Gonatas, siekiantis išstumti Ptolemajų Egiptą iš Egėjo jūros baseino.
256 pr. Kr. prie Koso salos Makedonijos laivynas sumušė Ptolemajų Egipto laivyną. Tai labai susilpnino Egipto karinę jūrų galybę. Ptolemajų Egiptas buvo priverstas pasitraukti iš Sicilijos, Jonijos, Pamfilijos. Antiochas II Tėjas užėmė Mažosios Azijos pakrantes su Mileto ir Efeso miestais, Finikiją. Korinte ir Chalkidėje prasidėjus sukilimams (manoma, juos inspiravo Egiptas) Antigonas II Gonatas buvo priverstas iš karo pasitraukti. Ptolemajų Egipto kariuomenės veiksmai suaktyvėjo. apie 255 pr. Kr. buvo sudaryta taika; jai sutvirtinti Ptolemajo II Filadelfo duktė Berenikė buvo ištekinta už Antiocho II Tėjo (kad galėtų ją vesti, jis turėjo išsiskirti su pirmąja žmona Laodike, kuri gavo valdyti dideles teritorijas).
III Sirijos karas (246–241 pr. Kr.)
246 pr. Kr. mirus Antiochui II Tėjui į Seleukidų valstybės sostą pretendavo Laodikės ir Berenikės sūnūs. Laodikė tvirtino, kad Antiochas II Tėjas mirdamas sosto įpėdiniu paskyrė jos sūnų, Berenikė – kad teisėtu įpėdiniu yra neseniai gimęs jos sūnus. Berenikė paprašė Egipto valdovą savo brolį Ptolemają III Euergetą atvykti į Antiochiją ir padėti jos sūnui užimti sostą. Kai Ptolemajas III Euergetas atvyko, Berenikė ir jos sūnus jau buvo nužudyti.
246 pr. Kr. Ptolemajas III Euergetas, motyvuodamas siekiu atkeršyti už seserį, pradėjo karą su nauju Seleukidų valstybės karaliumi Seleuku II Kaliniku. Ptolemajas III Euergetas sumušė Seleuką II Kaliniką Sirijoje ir Anatolijoje, užėmė Antiochiją ir pasiekė Babiloną. Seleukidų sąjungininkė Makedonija užėmė Kikladų salas. Seleukas II Kalinikas susidūrė ir su kitomis problemomis; Laodikė paprašė jo padaryti bendravaldžiu savo jaunesnįjį brolį Antiochą, valdžiusį Anatoliją ir paskelbusį jos nepriklausomybę. 241 pr. Kr. Seleukas II Kalinikas paprašė Ptolemają III Euergetą taikos; Ptolemajų Egiptas gavo Sirijos pajūrio šiaurinę dalį.
Per šį karą Ptolemajų Egiptas pasiekė savo galybės viršūnę, o Seleukidų valstybė labai nusilpo; nepriklausomos faktiškai tapo Anatolija (vėliau ją užėmė Pergamas), rytinės provincijos Baktrija ir Partija. Seleukidų valstybėje prasidėjo vidaus nesutarimai.
IV Sirijos karas (219–217 pr. Kr.)
223 pr. Kr. Seleukidų valstybės karaliumi tapęs Antiochas III Didysis nutarė atkurti Seleuko I Nikatoro laikais (305–281 pr. Kr.) buvusią valstybės galybę. 221 pr. Kr. jis susigrąžino Baktriją, Partiją, Anatoliją. 219 pr. Kr. Antiochas III Didysis įsiveržė į Egipto valdas ir užėmė Seleukiją, didžiąją dalį Finikijos bei Palestinos. Tuo metu Egiptas buvo nusilpnintas šalies viduje vykstančių nesutarimų ir bruzdėjimų. Egipto valdovas Ptolemajas IV Filopatoras su Antiochu III Didžiuoju pradėjo derybas ir kartu rinko kariuomenę, kurią jau sudarė ne tik graikai, bet ir egiptiečiai. 217 06 22 Rafi mūšyje (prie Gazos) Ptolemajas IV Filopatoras sumušė Antiochą III Didįjį; taikos sutartimi Seleukidų valstybė neteko visų Sirijoje užimtų žemių, išskyrus Seleukiją. Karas labai sustiprino egiptiečių tautinius jausmus; po kurio laiko jie sukilo ir Aukštutiniame Egipte įkūrė nepriklausomą valstybę, kurią Ptolemajai atsiėmė tik apie 185 prieš Kristų.
V Sirijos karas (202–195 pr. Kr.)
205 pr. Kr. mirus Ptolemajui IV Filopatorui Egipte prasidėjo nesutarimai dėl regento pareigų valdant mažamečiui karaliui Ptolemajui V Epifanui. Antiochas III Didysis tuo pasinaudojo ir, sudaręs sąjungą su Makedonijos karaliumi Pilypu IV, pradėjo su Ptolemajų Egiptu karą. Ptolemajų Egipto kariuomenė buvo sumušta prie Jordano upės žiočių. 200 pr. Kr. Romos pasiuntiniai, atvykę į Seleukidų valstybę, pareikalavo atsisakyti įsiveržimo į Egiptą; jį užėmusi Seleukidų valstybė būtų labai sustiprėjusi, be to, Egiptas tiekė Romai grūdus. 198 pr. Kr. Antiochas III Didysis užėmė Siriją, toliau puldinėjo Kariją ir Kilikiją. Ptolemajas V Epifanas nutarė sudaryti taiką; taikos sutartimi Seleukidų valstybei atiteko Sirija, Ptolemajas V Epifanas vedė Antiocho III Didžiojo dukterį Kleopatrą I.
VI Sirijos karas (170–168 pr. Kr.)
181 pr. Kr., mirus Ptolemajui V Epifanui, Egipto valdovu tapo jo ir Kleopatros I mažametis sūnus Ptolemajas VI Filometoras, o regente – Kleopatra I. 170 pr. Kr. Seleukidų valstybės karalius Antiochas IV Epifanas pradėjo su Ptolemajų Egiptu karą ir 169 pr. Kr., įsiveržęs į Egiptą, užėmė Memfį. 168 pr. Kr. vėl įsiveržė ir užėmė beveik visą šalį, apgulė Aleksandriją. Romai pareikalavus Antiochas IV Epifanas apgultį turėjo nutraukti ir atsisakyti visų užkariautų žemių.
Padariniai
Sirijos karai labai susilpnino Seleukidų valstybę bei Ptolemajų Egiptą ir vėliau padėjo Artimuosiuose Rytuose įsigalėti Romai bei Partų karalystei.