srų ãpeigos, Rytų apeigų liturgijos tradicijos Antiochijos apeigų, arba vakarų sirų apeigų, grupės apeigos. Susiklostė ir plėtojosi Artimuosiuose Rytuose (pirmiausia dabartinėje Sirijoje ir aplinkiniuose kraštuose). Senovės Sirijoje už tuometės Palestinos ribų susikūrė ir pirmosios krikščionių bendruomenės, sirų patriarchų sostu tapusioje Antiochijoje (dabar Turkijos teritorija) Kristaus šalininkai buvo pirmąkart pavadinti krikščionimis. Ilgainiui susiformavo keturios pagrindinės sirų krikščionių liturginės tradicijos, apimančios dar daugiau sirų ar sirų kilmės įvairių Bažnyčių. Visas jas sieja bendra liturginė sirų (rytų aramėjų) kalba, Biblija sirų kalba, bendros svarbiausių liturginių himnų formos ir gana gausi teologinė literatūra. Viena seniausių yra asirų liturgija (chaldėjų apeigos), susiklosčiusi po Efeso susirinkimo (431). Jos pagrindą sudarė nestorijonybė. Viduriniais amžiais nestorijonų misionieriai pasiekė net Kiniją. 21 a. pradžioje didžiausios jų bendruomenės gyvuoja Indijoje ir Irake (tai vienybėje su Roma esančios chaldėjų Bažnyčios). Po Chalkedono susirinkimo (451) atskilo dar viena krikščionių grupė – monofizitai. Sirijoje jie susibūrė į vadinamąją Sirijos Stačiatikių Bažnyčią (pagal vieno jų įkūrėjo Jokūbo Baradėjo vardą jie dar vadinami jakobitais). Šių sirų krikščionių liturgijai nemažą įtaką padarė Bizantijos apeigos. Chalkedono susirinkimo dogmoms pritarę sirų krikščionys susibūrė į konfesiją, žinomą kaip melkitai (patys save vadina Antiochijos stačiatikiais). Jų liturgija ilgainiui labai nutolo nuo jakobitų ir pasidarė siriškoji Bizantijos liturgijos atmaina. Ketvirtoji grupė susiklostė Sirijos vakaruose, jos centras – Šv. Marono vienuolynas (iš čia ir jų pavadinimas – maronitai; maronitų apeigos). Po musulmonų užkariavimų jie pasitraukė į Libaną. Jų liturgija turi bendrumų su asirų liturgija, bet yra išlaikiusi ir savų išskirtinių elementų. Nepaisant skirtumų, svarbiausi visų tradicijų liturgijos principai yra bendri. Visų tradicijų Liturginės valandos turi tuos pačius pavadinimus ir funkcijas, iš jų svarbiausios yra trys (kaip ir tradicinėje Romos katalikų liturgijoje) – lelya, sapra ir ramša, atitinkančios Aušrinės, Šlovinimų (laudes) ir Mišparų valandas. Dar yra ir Mažosios valandos. Panašiai kaip ir lotynų apeigose, sirų Bažnyčių Liturginių valandų pagrindą sudaro psalmių giedojimas. Visos 150 psalmių išgiedamos arba per dieną (maronitų vienuolynuose), arba per 2 savaites. Manoma, Sirijoje susiklostė antifoninis psalmių giedojimas. Iš čia jis paplito ir kitose krikščionių konfesijose, labiausiai – lotynų apeigų Bažnyčiose. Be psalmių, per Liturgines valandas yra giedami ir įvairių himnodinių formų kūriniai, iš kurių svarbiausi yra kala, madraša ir sogita. Manoma, pastarąsias dvi formas išplėtojo sirų himnodas Efremas (apie 306–373). Kala reiškia melodiją, artimą lotynų apeigų antifonoms, madraša – didaktinio pobūdžio himnas, dažniausiai giedamas per Naktinę valandą (Aušrinę), palydimas refrenu sunita. Sogita yra dialogo giesmė (daugiausia giedama per maronitų liturgines valandas), jos tekstas parašytas dažniausiai akrostichu. Yra išlikusių itin ilgų šio žanro giesmių, kurios buvo giedamos per Kalėdas ir Velykas. Dieviškoji liturgija pagal struktūrą yra artima lotynų Mišioms (išskyrus melkitų Bažnyčią – čia vyrauja bizantiškoji tradicija) su pagrindinėmis 2 dalimis – Žodžio ir Aukos liturgija. Kai kurios giesmės yra tos pačios kaip ir Liturginių valandų, kai kurios atitinka lotynų apeigų Mišias (Credo, Tėve mūsų, Prefacija, Sanctus ir kita), kai kurios dalys (epiklezė, konsekracijos malda) visiškai atitinka Bizantijos apeigų tradiciją.
2752