srų kalbà, afrazijiečių kalbų šeimos semitų kalbų šakos vidurio grupės šiaurės vakarų kalbų pogrupio kalba. Krikščionių, kalbėjusių aramėjų kalba, bažnytinė literatūrinė ir rašomoji kalba, vartota 2–13 amžiuje. Susiformavo aramėjų kalbos tarmės, kuria kalbėjo Edesos miesto (dabar Şanlıurfa, Pietryčių Turkija) gyventojai, pagrindu. 2 a. išversta Biblija, tapusi klasikinės sirų rašomosios kalbos etalonu. Tai paskatino kurti religinio ir visuomeninio pobūdžio kūrinius, 3–7 a. suklestėjo originali ir verstinė literatūra. Kaip šnekamoji kalba sirų kalba vartota dažniausia tik šventikų ir išsilavinusių žmonių. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais buvo viena svarbiausių Vakarų Azijos krikščionių rašto kalbų, vartota nuo Viduržemio jūros (įskaitant Romos imperiją, Siriją, Persiją) iki Kinijos. Nuo 7 a. dėl arabų kalbos ir islamo plitimo pradėjo nykti, ypač – 9 amžiuje. Išnyko 11–13 a. (paskutiniai kūriniai iš 13 amžiaus). Sirų kalbos leksikai, frazeologijai ir netgi sintaksei didelį poveikį padarė graikų kalba. Nuo aramėjų, hebrajų ir kitų semitų šakos vidurinės grupės šiaurės vakarų kalbų sirų kalba skiriasi fonetikos, leksikos, gramatikos ypatybėmis. Naudotos 3 sirų rašto atmainos: estrangelas (seniausias), nestorijonų, jakobitų.
85