sirų malabarų apeigos

srų malabãrų ãpeigos, malabãrų ãpeigos, Rytų apeigų liturgijos tradicijos apeigos. Atliekamos Sirų Malabarų Katalikų Bažnyčioje Indijoje ir indų diasporose užsienyje. Liturgija yra viena seniausių, priskiriama Jėzaus Kristaus mokiniams Tadui (Adajui) ir Morkui (Marijui), susiklosčiusi 4–5 a. ir beveik nepakitusi išliko ir 21 amžiuje. Nuo Bizantijos ir lotynų apeigų sirų malabarų apeigos skiriasi savita anafora, ypač jos dalys anamnezė (atsiminimas) ir epiklezė. Komunija teikiama abiem pavidalais (ryžių miltų duona ir palmių vynas). Liturginė kalba – sirų, nuo 1968 greta jos vartojamos anglų ir malajalių kalbos. 1600–1896 sirų malabarų aeigos patyrė stiprią lotynų apeigų įtaką – liturginiai dvasininkų drabužiai pakeisti panašiais į lotynų apeigų dvasininkų, mišiolas pertvarkytas pagal lotynų apeigų mišiolą. 20 a. antroje pusėje kilo judėjimas, siekiantis išgryninti rytų sirų liturgiją. 1957 popiežius Pijus XII patvirtino naują mišiolą, kuriame atsisakyta lotynų apeigų elementų. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) liturginės reformos sirų malabarų apeigų liturgija itin įvairuoja – vienose vyskupijose liturginės apeigos atliekamos dvasininkui atsisukus į tikinčiuosius, kitose – į altorių, kai kuriose vyskupijose išliko liturgija, artima lotynų apeigoms.