sirventà (provans. sirventès), vidurinių amžių romanų literatūros žanras – strofinis eilėraštis, pritaikytas populiariai melodijai. 12–13 a. atsirado Provanse, 13–14 a. – Italijoje. Kitaip nei meilės lyrikoje, sirventoje vyravo politiniai, kariniai, didaktiniai motyvai. Tai galėjo būti šaukimas į žygį, vasalo kvietimas priešintis senjorui. Žymiausi šio žanro atstovai – Provanso poetai Bertranas de Bornas, Peire’as Cardenalis, Guilhemas Figueira, Guilhemas Montanhagolis. Per albigiečių karus sirventose reiškiama neapykanta Šiaurės Prancūzijos baronams, siekusiems užgrobti provansalų žemes, šaukiamasi keršto. 14–16 a. provansalų ir prancūzų poezijoje sirventa virto religinės lyrikos žanru, o Italijoje išlaikė visas politinio lyrikos žanro savybes (A. Pucci sirventos).
510