Sisfas (Sisyphos), Sizfas, graikų mitų veikėjas. Eoliečių valdovo Eolo ir Enaretės sūnus, Heleno vaikaitis. Sisifui priskiriamas Efiro (ankstesnis Korinto pavadinimas) įkūrimas. Mituose Sisifas vaizduojamas kaip sukčius, sugebantis apgauti net dievus, nesutariantis su jais. Dzeusui pagrobus upių dievo Asopo dukrą Aiginą Sisifas pasakė tėvui pagrobėjo vardą, parodė, kur ji paslėpta; už tai Sisifas pareikalavo iš Asopo vandens savo įkurtam miestui. Įtūžęs Dzeusas nusiuntė Sisifą pas mirties dievą Tanatą. Sisifas apgavo Tanatą, sukaustė jį grandinėmis ir laikė jį daugybę metų nelaisvėje (kol Arėjas jį išlaisvino), todėl žmonės nebemirdavo. Pakliuvęs į Hadą Sisifas išprašė Persefonės leidimo grįžti į žemę nubausti papročių nesilaikančią žmoną (jai buvo liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti požemio dievams), bet nė nemanė keliauti atgal, puldinėjo Atiką, keliautojus nužudydavo ir prislėgdavo didžiuliu akmeniu. Už nusikaltimus Sisifas Hade buvo griežtai nubaustas: turėjo ridenti į kalną sunkų akmenį, kuris nuo viršūnės nuriedėdavo žemyn ir darbas prasidėdavo iš naujo – ši bausmė simbolizuoja beviltiškas pastangas pranokti dievus.
Posakis Sisifo darbas reiškia sunkų, nepabaigiamą ir beprasmį darbą.