sistema

sistemà (gr. systēma – sandara, junginys), elementų, kuriuos vieną su kitu sieja tam tikri santykiai ir ryšiai, aibė. Jai būdinga tam tikra elementų vienovė, tvarka ir dėsningumai, atskiriantys ją nuo aplinkos. Sistema yra artima struktūrai. Sistemos sąvoka plačiai vartojama moksle, filosofijoje – beveik bet kurį objektą ar reiškinį galima suvokti ir tirti kaip sistemą. Filosofinę sistemą sudaro esminių sąvokų ir principų, susietų loginiais ryšiais, visuma. Jau antikoje ieškota sisteminio žinojimo – buvo kuriamos logikos, geometrijos aksiominės sistemos. Ontologinių, gnoseologinių filosofinių sistemų kūrimas buvo ypač būdinga 17–18 amžiaus racionalizmui – B. Spinozai, G. W. Leibnizui, vokiečių klasikinei filosofijai – I. Kantui, G. W. F. Hegeliui ir kitiems. Jau tuomet kai kurie filosofai, pavyzdžiui, É. B. de Condillacas, skeptiškai vertino galimybę visas žinias apie pasaulį sujungti į vieną sistemą. Filosofinių sistemų kūrimas kritikuojamas už tai, jog vietoj to, kad būtų stengiamasi pažinti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, pasaulis imamas aiškinti pagal iš anksto susikurtą sistemą.