sistèmų teòrija, tarpdisciplininė mokslo kryptis, kuri tiria įvairias sistemas, jų struktūrą ir vidaus organizaciją, sistemų modeliavimo, analizės ir sintezės filosofines, metodologines, mokslines ir taikomąsias problemas. Sistemų teorijos svarbiausi tikslai – nustatyti sistemų susidarymo, plėtros ir elgsenos principus ir dėsningumus, sukurti bendruosius jų tyrimo metodus, kurie gali būti taikomi biologijoje, ekonomikoje, technikoje ir kituose moksluose, tiriančiuose įvairias rūšių sistemas. Bendrosios sistemų teorijos idėją 1937 iškėlė Austrijos biologas L. von Bertalanffy, kuris tirdamas gyvosios gamtos organizmus nustatė daug jų funkcionavimo dėsningumų, jo nuomone, objektyviai veikiančių ir kitose (pavyzdžiui, socialinėje, technikos, gamybinėse) sistemose. Šie dėsningumai yra informaciniai (atribojami nuo sistemos ir jos elementų fizikinės prigimties), jie gali būti formalizuojami matematiškai ir analizuojami kaip bendrieji sistemų veiklos pagrindai, todėl žinias apie vienos prigimties sistemas galima panaudoti kitos prigimties sistemoms nagrinėti. 20 amžiaus penktajame dešimtmetyje L. von Bertalanffy, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas A. Rapoportas, ekonomistas K. E. Bouldingas ir kiti suformulavo sistemų teorijos kaip mokslo šakos pagrindus, pateikė sisteminio objekto apibūdinimą, jo pagrindines savybes, išdėstė analizės metodologiją.
Sistemų teorijos objektas yra sistema kaip visuma, kurios kiekvienas elementas veikia kitus ir visų elementų visumą. Sistemos negalima suprasti tik analizuojant pavienius jos elementus, nes dėl jų tarpusavio sąveikos atsiranda nauja kokybė – sinerginis efektas, kai visuma yra didesnė už jos dalių sumą. Sistemų teorija pabrėžia, kad svarbu yra ne tai, kuo skiriasi sistemos sudėtinės dalys, o tai, kaip jos susijusios tarpusavyje. Naudojant empirinius, statistinius, grafinius, matematinius ir kitus metodus nustatomos sistemos funkcijos, apibrėžiamos jos sudėtinės dalys, jų tarpusavio sąveika, išaiškinami sistemos ryšiai su ją supančia aplinka ir procesai jos viduje. Bet kokių funkcijų vykdymas bet kokiose sistemose gali būti formalizuojamas kaip procesas, kurį sudaro eilė operacijų su informacija, o sistemos analizuojamos kaip struktūros, kurios renka, kaupia, perduoda, apdoroja, generuoja ir naikina informaciją. Ta pati sistema gali būti atvaizduota skirtingais matematiniais modeliais naudojant įvairius abstrakcijos lygmenis (simbolinį, abstraktųjį algebrinį, topologinį, dinaminį ir kitus): nagrinėjant vienu lygmeniu abstrahuotą sistemą galima ištirti vienas jos savybes, o kitoms savybėms nustatyti reikia kito abstrakcijos lygmens. Praktiškai sistemų teorija dažniausiai taikoma ryšių technikos, biologijos, socialinių mokslų (kaip organizacijų formalizavimo teorija) sistemų analizei ir projektavimui.
1305