sitãras (hindi sitār < pers. se – trys, tar – styga), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas. Didelė ilgakaklė liutnia su slankiais dalmenimis. Vienas žinomiausių ir populiariausių indų instrumentų, paplitęs Šiaurės Indijoje, Pakistane, Afganistane ir Nepale.
Konstrukcija
sitaru skambina A. Lomonosovas (Vilnius)
Instrumentas apie 120 centimetrų ilgio. Rezonatorius skobtas iš tuščiavidurio moliūgo nuopjovos, viršutinė jo deka – opuntijos medžio. Kartais turi dar vieną papildomą rezonatorių viršutinėje kaklelio dalyje. Kaklelis (90 centimetrų ilgio ir 9 centimetrų pločio) iš medžio, turi 19–23 slankius metalinius dalmenis; 3–4 melodinės, 2–3 ritminės ir 9–13 rezonansinių stygų kiekvienąkart derinamos pagal skambėsiančios ragos garsaeilį. Diapazonas 2 1/2 – 3 oktavos. Skambinama iš vielos išlankstytu plektru, užmautu ant dešinės rankos.
Paplitimas
Griežiama Šiaurės Indijos klasikinė, indų kino filmų ir populiarioji muzika. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio naudojamas ir Vakarų džiazo, roko muzikoje. Kilo iš persų ir turkų tanbūro (į Indiją atvežtas 12 a.) ir Šiaurės Indijoje nuo seno gyvavusios rudra vynos. Giminingas uzbekų ir tadžikų dutarui. Pasak tradicijos, sitarą sukonstravo persų kilmės poetas ir muzikas Amiras Chosrovas Dehlavi. Kaip solo instrumentas išpopuliarėjo ir šiuolaikinį pavidalą įgavo Mogolų rūmuose 18 a. pabaigoje, šiuolaikinis koncertinis sitaras susiklostė 19 a. pabaigoje.
1731