siuità (pranc. suite – eilė, seka, ciklas), ciklinis muzikos kūrinys, kurio dalys nedidelės apimties, muzikos vaizdai gretinami, bet simfoniškai neplėtojami. Siuitos pavadinimas dažniausiai taikomas instrumentinės muzikos kūriniams.
Skiriami du siuitos tipai: senovinė ir naujoji siuita.
Senovinė siuita
Senovine, arba šokių siuita, vadinamas ankstyviausias, baroko epochai būdingas siuitos tipas. Joje gretinami įvairūs to laikotarpio šokiai. Siuitos dalys būna kontrastiško tempo, metro, ritminio piešinio, muzikos charakterio. Jas vienija bendra tonacija ir giminingas tematizmas. Senovinė siuita buvo pagrįsta skirtingų tautų keturiais šokiais, einančiais tam tikra tvarka: ramia, šiek tiek iškilminga, vidutinio tempo vokiečių alemanda, lengva, žaisminga, šiek tiek gyvo tempo prancūzų kurante, rimta, lėto tempo ispanų sarabanda, labai gyva, judria, greito tempo anglų žiga. Vėliau dalių padaugėjo: atsirado įžanga (preliudas, sinfonia, uvertiūra), tarp sarabandos ir žigos būdavo įterpiama menuetas, gavotas, rigodonas, miuzetė, intermezzo ir kiti šokiai, pabaigoje – čakona arba pasakalija. Buvo padidinta ir vienarūšių šokių skaičius (dvi kurantės, du gavotai). Vertingiausios – J. S. Bacho ir G. F. Händelio siuitos. J. S. Bacho klavyrinės siuitos yra kelių rūšių: prancūziškosios, angliškosios ir partitos (itališkosios). 17 a. pabaigoje atsirado orkestrinės siuitos. Jos buvo vadinamos uvertiūromis. 18 a. antroje pusėje baroko šokių siuitos užleido vietą klasicizmo stiliui būdingiems pramoginio pobūdžio cikliniams kūriniams, ypač sonatiniam simfoniniam ciklui.
Naujoji siuita
Naujoji siuita susiklostė 19 a., romantizmo epochoje. Ji įvairesnė, laisvesnės formos. Joje gretinami skirtingų žanrų epizodai. Skiriama keletas naujosios siuitos tipų: programinė (C. A. Debussy Vaikų kampelis, S. Vainiūno Mažoji vabzdžių siuita, Gimtinės pievos, B. Dvariono Žiemos eskizai fortepijonui), neprograminė (sukūrė P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, B. Dvarionas, J. Juozapaitis), sudaryta iš to paties kompozitoriaus kito kūrinio dalių, dažniausiai baletų (J.‑B. Lully, L. Delibes’o, E. H. Griego, P. Čaikovskio, M. Ravelio, I. Stravinskio, J. Pakalnio, J. Juzeliūno siuitos), sudaryta iš kito kompozitoriaus kūrybos fragmentų (P. Čaikovskio Mocartiana, J. Bizet ir R. Ščedrino Karmen siuitos), pagrįsta ankstesnių epochų muzikos stilizacija (M. Ravelio siuita Couperino antkapis), naujoji šokių (grindžiama šiuolaikiniais šokiais), folklorinė (grindžiama kurios nors tautos muzikiniu folkloru; A. L. Dvořáko Slavų šokiai, J. Juzeliūno Afrikietiški eskizai), chorinė (chorinių kūrinių jungtis; A. Klenickio siuita Vasaros diena, Lietuvos keliais berniukų chorui ir styginių orkestrui).
1822