šiuolaiknis šõkis (angl. contemporary dance) apima šokio stilius, susiklosčiusius po 20 a. 7 dešimtmečio vidurio. Dažnai tapatinamas su moderniuoju šokiu ir postmoderniuoju šokiu. Priskiriama fizinis, šokio, judesio teatras, japonų šokio srovė buto, laisvasis, abstraktusis, konceptualusis, komercinis, gatvės šokis, kartais – šiuolaikinis baletas, judesio performansai. Šiuolaikinio šokio pagrindas – individualizuota raiška, didelė judesių įvairovė. Įtakos turi Afrikos ir Azijos šalių liaudies šokis. Naudojama muzika, scenografija, kostiumai, vaizdo ir garso technologijos, šokama įvairiose erdvėse, daug improvizuojama, kuriant multimedijos projektus šokis dažnai jungiamas su kitais menais.
Šiuolaikiniam šokiui pradžią davė 20 a. 6 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų choreografo M. Cunninghamo ir kompozitoriaus J. Cage’o skelbtos teorinės idėjos. Nuo 7 dešimtmečio jas plėtojo Judsono šokio teatre (įkurtas 1962) Niujorke dirbę šokėjai ir choreografai Yvonne Rainer (g. 1934; pirmoji pavartojo terminą post‑modern dance – postmodernusis šokis, šiuolaikinis šokis laikomas jo tąsa), T. Brown, Davidas Gordonas (g. 1936), Steve’as Paxtonas (g. 1939), L. Childs, T. Tharp. Šiuolaikinio šokio choreografai perėmė daug moderniojo ir postmoderniojo šokio judesių, vėliau sukūrė savo stilių ir šokio techniką.
šiuolaikinio šokio trupės La La La Human Steps spektaklio Amelija scena Vilniuje (choreografas É. Lockas, scenografas Stéphane’as Roy, kostiumų dailininkė Liz Vandal, tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Naujasis Baltijos šokis Vilniuje 2003)
Vakarų Europos šiuolaikinis šokis kildinamas iš Vokietijoje susiklosčiusio ekspresionistinio šokio (pradininkas R. von Labanas, sekėjai M. Wigman, K. Joossas), kuris tapo vokiečių šokio teatro pagrindu (atstovai P. Bausch, Susanne Linke, g. 1944). Nuo 7 dešimtmečio šiuolaikinis šokis plėtotas itin intensyviai. Įkurta valstybinių ir privačių šiuolaikinio šokio mokyklų, trupių, teatrų, šiuolaikinio šokio technikos dėstomos baleto mokyklose, rengiami šiuolaikinio šokio festivaliai. Daugiausia šiuolaikinio šokio trupių yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Suomijoje, Švedijoje. Buvusiose Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos, kitose socialistinėse šalyse šiuolaikinis šokis buvo netoleruojamas, jo elementų turėjo tik šokio mėgėjų trupių spektakliai. Nuo 20 a. 10 dešimtmečio Rytų ir Vidurio Europos šalyse šiuolaikinis šokis plėtotas itin intensyviai.
Žymiausi šiuolaikinio šokio atstovai: Toula Limnaios (g. 1963; Vokietija), F. Flamand’as (g. 1946), M. Marin (g. 1951), A. Platelis, Angelinas Preljocajas (g. 1957), J. Nadjis, Rachidas Ouramdane’as (g. 1971; visi Prancūzija), Mauro Bigonzetti (g. 1960; Italija), Kadzuo Ono (1906–2010), Tacumi Hidžikata (1928–86), Ušio Amagacu (g. 1949; visi Japonija), Lloydas Newsonas (g. 1954 ar 1957), Matthew Bourne’as (g. 1960), Akramas Khanas (g. 1974; visi D. Britanija), Anne Teresa De Keersmaeker (g. 1960), Meg Stuart (g. 1965), Sidi Larbi Cherkaoui (g. 1976; visi Belgija), É. Lockas, Marie Chouinard (g. 1955; abu Kanada), Aleksandras Pepeliajevas (Rusija).
L: S. Au Baletas ir modernusis šokis Vilnius 2000; Ph. Noisette Šiuolaikinio šokio vadovas Vilnius 2021; Ph. Noisette Talk about contemporary dance Paris 2010; Fifty Contemporary Choreographers London New York 2011.
2072