vandens siurblys
siurblỹs, hidraulinė mašina, kuria varančiosios grandies mechaninė energija keičiama slėgine skysčio tekėjimo energija. Naudojamas skysčių energijai didinti ir skysčiams iš vienos talpyklos į kitą perkelti. Siurbliai skirstomi pagal įvairius požymius – konstrukciją, taikymo sritį, medžiagas, iš kurių siurbliai pagaminti, pumpuojamų skysčių parametrus, savybes, padėtį erdvėje, veikimo principą ir kita. Svarbiausias jų – veikimo principas, pagal kurį skiriami dinaminiai ir tūriniai siurbliai. Dinaminių siurblių pastovaus tūrio darbo kameroje, sujungtoje su skysčio įtekėjimo ir ištekėjimo angomis, esančiam skysčiui perduodama kinetinė energija, tūrinių siurblių kintamo tūrio darbo kameroje esančiam skysčiui nuolat judančiais slankiaisiais elementais periodiškai perduodama potencinė slėgio energija. Dinaminiai siurbliai skirstomi į mentinius ir specialiuosius. Mentiniuose siurbliuose energija skysčiui perduodama besisukančio siurbliaračio mentėmis. Jie skirstomi į išcentrinius, ašinius ir sūkurinius (pagrindinė klasifikacija).
Prie specialiųjų siurblių priskiriami elektromagnetiniai, čiurkšliniai, peristaltiniai, erliftai (veikiantys keltuvo principu). Tūriniai siurbliai pagal skysčiui energiją perduodančio slankiojo elemento judesį skirstomi į sukiuosius ir slankiojamuosius. Sukiuosiuose siurbliuose skystis įsiurbiamas į rotoriaus kameras ir iš jų išstumiamas slankiaisiais elementais. Slankiojamuosiuose siurbliuose skystį varo pirmyn ir atgal kameroje slankiojantis elementas. Kiekviena šių grupių dar skirstoma į pogrupius. Svarbiausi siurblių parametrai – našumas (į sistemą tiekiamas skysčio debitas), slėgis, galia, naudingumo koeficientas.
Istorija
Pirmuoju siurbliu laikomas vandens ratas, sukurtas 350–100 pr. Kr. Indijoje, vėliau paplitęs Kinijoje, Persijoje ir kitose šalyse. Jį sudarė vertikalus apie horizontalią ašį sukamas ratas su kaušais, kurie vandenį pasemdavo iš žemutinio vandens telkinio ir sukdamiesi kartu su ratu viršutinėje jo padėtyje vandenį išpildavo į surinkimo lataką. Dar vienas nuo senovės iki šių dienų naudojamas siurblys yra Archimedo sraigtas. Pirmasis stūmoklinis siurblys gaisrui gesinti sukurtas Graikijoje. Jį aprašė 1 a. pr. Kr. graikų matematikas Heronas veikale Pneumatika. Senovės Graikijoje, Egipte, Kinijoje mediniais stūmokliniais siurbliais iš šulinių buvo siurbiamas vanduo. Išcentrinį siurblį išrado prancūzų fizikas D. Papinas. Siurblių raida paspartėjo 18 a. pabaigoje, kai buvo išrasta garo mašina. 19–20 a. sukurta rotorinių, ašinių, sūkurinių ir kitų siurblių. Lietuvoje pirmieji pramoniniai siurbliai buvo įrengti 1899 Klaipėdos vandentiekio linijoje ir kanalizacijos stotyje. Didžiausi išcentriniai siurbliai pastatyti 1984 Kavarsko siurblinėje, Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos stotyse, ašiniai siurbliai – melioracijos sausinimo siurblinėse. Plunžerinius siurblius gamino Šilutės hidraulinių pavarų gamykla (nuo 1962 iki 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos) ir Vilniaus kuro aparatūros gamykla (nuo 1965 iki 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos).
siurblių klasifikavimas