šiùrpė, pasakojamosios tautosakos žanras. Šiurpė yra baisaus, destruktyvaus turinio, pasakojimas dažniausiai baigiasi mirtimi. Šiurpes pasakoja 6–12 m. vaikai. Šiurpių veikėjai yra aukos ir kenkėjai (žudikai). Šiurpėse žudikais tampa įprasti vaiką supančio pasaulio daiktai: žaislai (lėlė, meškiukas), drabužiai, batai, kaspinas, namuose esantys daiktai (paveikslas, statulėlė, pianinas, užuolaidos) ar reiškiniai (dėmė sienoje), kiti personažai perimti iš sakmių ir kitų tradicinių tautosakos žanrų: ragana, velnias, mirusieji (šiurpėse įvardijami kaip numirėliai, lavonai, vampyrai), veikia ir saviti personažai (juodoji ranka, baltosios pirštinės). Žudikais šiurpėse tampa ir žmonės. Įspūdžiui sustiprinti pasakotojai pasitelkia ir kitų priemonių. Pasakojimo pabaigoje, įtampai pasiekus apogėjų, garsiai sušunkama kokia nors su juo susijusi frazė (pvz., Atiduok širdį!) ir čiumpamas įdėmiai besiklausantis draugas. 21 a. pradžioje šiurpių sekimas perkeltas ir į internetą. Čia šiurpės siužetas dar labiau išplėtojamas, papildomas vizualiomis priemonėmis. 12–15 m. paaugliai dažniau pasakoja šiurpių parodijas, kurios baigiamos ne mirtimi, bet kokia nors komiška situacija ar fraze. Kolektyviniu šiurpės pasakojimu siekiama sužadinti baimės jausmą, jį išgyvendami vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą, pasiekia emocinį katarsį. Sekdami šiurpes vaikai atsikrato kamuojančių baimių.
LIETUVOJE šiurpės paplito 20 a. antroje pusėje, spėjama, atkeliavo iš Rusijos.
1293