siurrealzmas (pranc. surréalisme < sur – virš + realizmas), 20 a. 2 dešimtmečio pabaigos–5 dešimtmečio meno ir literatūros srovė, avangardizmo viena krypčių. Daugiausiai plito Prancūzijoje. Siurrealistinio meno esminis principas yra alogiška realistinių vaizdų ar jų detalių jungtis, sukurianti naują sintetinį vaizdinį, sunkiai iššifruojamą, gausiomis aliuzijomis pagrįstą metaforą. Teorinis siurrealizmo estetikos pagrindas yra mokslas apie žmogaus pasąmonę – S. Freudo psichoanalizė, H. Bergsono intuityvizmo filosofija. Siurrealizmo formavimuisi daug įtakos turėjo gyvenimo filosofija (F. Nietzsche, A. Schopenhaueris), romantizmas, simbolizmas, kubizmas, dadaizmas, ekspresionizmas, nihilistinės, anarchistinės, avangardinės 20 a. pradžios nuotaikos, maištas prieš miesčioniją, buržuaziją, racionalumo neigimas. Siurrealistai menininkai kūrė iliuziją, jog siurrealistinio meno kūrinys perteikia proto, estetinių, dorovinių ir kitų nuostatų nekontroliuojamą, laisvai (automatiškai) besiliejančių asociacijų ir pasąmonės turinį. Stengiamasi naikinti visus prasminius ryšius, semantiką, artėti prie sapno, haliucinacijų, jungti groteską, komizmą, tragizmą, apnuoginti seksualinius troškimus, alogiškų vaizdų seka kurti baimės, nesaugumo, aistros ir kitas nuotaikas. Terminą pirmą kartą 1917 pavartojo G. Apollinaire’as dramos Teiresijo krūtys (Les Mamelles de Tirésias) pratarmėje. Siurrealizmo programa suformuluota A. Bretono inicijuotame siurrealistų manifeste (Manifeste du surréalisme 1924), dar plačiau – Antrajame siurrealistų manifeste (Second manifeste du surréalisme 1929). 20 a. 2–3 dešimtmetyje siurrealizmo centras buvo Paryžius. Siurrealistų grupės buvo susikūrusios Belgijoje, Čekoslovakijoje, Čilėje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jugoslavijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Peru, Portugalijoje. Po II pasaulinio karo siurrealizmas išplito visame pasaulyje. Geriausiai siurrealistinio meno principai realizuoti dailėje ir kine.
2271