siuvmo prãmonė, lengvosios pramonės šaka, kurios įmonės (fabrikai, siuvyklos ir kitos) siuva ir taiso drabužius, kitus buitinės ir techninės paskirties reikmenis iš audinių, trikotažo, dirbtinės ir natūralios odos, kailio ir kitų medžiagų.
Raida pasaulyje
Siūti drabužius pramoniniu būdu pradėta 19 a. pirmoje pusėje Prancūzijoje, vėliau ir kitose šalyse. Iki Pirmojo pasaulinio karo siuvimo pramonės įmonės dažniausiai buvo nedidelės amatinės ateljė ir dirbtuvės, jose vyravo žemos kvalifikacijos rankų darbas (įskaitant namudinį darbą), daugumą darbuotojų sudarė moterys ir vaikai. 20 a. pagerėjo siuvimo pramonės techninis aprūpinimas, išsiplėtė jos geografija, prie senųjų gamybos lyderių (Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Rumunijos, Ispanijos ir kitų) 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje prisidėjo Brazilija, Turkija, Kinija, Indija, Meksika, Malaizija, Kirgizija, Honkongas, Indonezija, Vietnamas. 21 a. pradžioje išsivysčiusiose Vakarų šalyse siuvimo pramonė patiria nuosmukį, daugelis Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų įmonių perkelia gamybą į Azijos valstybes, kurių darbo jėga ypač pigi.
drabužių siuvimo fabrike (Azija)
Siuvimo pramonė Lietuvoje
Lietuvoje drabužių siuvyklos, siuvančios individualiems užsakovams ir pardavimui, ėmė kurtis 19 a. pabaigoje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose didesniuose miestuose. 1937 Lietuvoje veikė 164 siuvyklos, Klaipėdos ir Vilniaus kraštuose – po 13. Kiek didesnės siuvimo pramonės įmonės buvo siuvimo fabrikas Orfa Kaune, viršutinių marškinių fabrikas GEA Kybartuose ir viršutinių drabužių siuvimo fabrikas Naujojoje Vilnioje. SSRS okupacijos metais nacionalizavus ir sujungus daugelį mažesnių siuvyklų 1941 liko 4 viršutinių drabužių ir 4 baltinių siuvimo fabrikai: 5 Kaune, 2 Vilniuje ir 1 Kybartuose.
Po Antrojo pasaulinio karo siuvimo pramonė buvo sparčiai plėtojama, įkurti dideli serijinio ir masinio siuvimo fabrikai (Lelija Vilniuje, Šatrija Raseiniuose, Baltija ir Dubysa Kaune, Dainava Alytuje, Vilkaviškio siuvimo fabrikas, Nevėžis Panevėžyje ir kiti), t. p. 3 individualaus siuvimo fabrikai: 1950 – Ramunė Vilniuje, 1960 – Mada Kaune, 1968 – Gintaras Klaipėdoje. 1960 Lietuvos siuvimo pramonės įmonės pasiuvo (tūkst. vienetų): paltų, puspalčių ir apsiaustų – 902, kostiumų – 763, suknelių – 384, kelnių – 776. Specializuojant ir koncentruojant gamybą mažos siuvimo pramonės įmonės sujungtos į tris gamybinius susivienijimus: Leliją (įkurtas 1962), Šatriją (įkurtas 1970), Baltiją (įkurtas 1972). 1985 siuvimo pramonė pagamino 24,2 % Lietuvos lengvosios pramonės produkcijos.
Siuvimo pramonės produkcijos gamyba po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo parodyta lentelėje. Reorganizavus buvusį gamybinį susivienijimą Baltija 1993 įkurta akcinė bendrovė Kauno Baltija (siuvo viršutinius moteriškus drabužius, eksportavo 99 % produkcijos, 2024 02 bankrutavo). 1998–2010 siuvimo pramonės lyginamoji vertė Lietuvos pramonės produkcijoje sumažėjo nuo 8,2 % iki 2,7 %, darbuotojų skaičius – daugiau kaip 2 kartus. 2010 šalyje veikė 1877 drabužių siuvimo įmonės (iš jų daugiau kaip 82 % mažos, turinčios iki devynių darbuotojų), pagamintos produkcijos vertė sudarė 929,5 mln. litų, 80,8 % jos eksportuota, daugiausia į Skandinavijos šalis, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Austriją, Prancūziją, Ispaniją. Siuvimo pramonės darbuotojų vidutinis darbo užmokestis jau daugelį metų sudaro mažiau kaip 70 % Lietuvos ūkio darbo užmokesčio vidurkio, tai lemia kvalifikuotų siuvimo pramonės darbuotojų stoką, didelę jų emigraciją. Siuvimo pramonės įmonių produkcija vis mažėjo.
1
2687
siuvykla