siuvinėjimas

įkapių iš Paracaso (Peru) nekropolio fragmentas (1 a., Valstybinis etnografijos muziejus Miunchene)

siuvinjimas, audinio arba odos dekoravimas vienos arba kelių rūšių siuvinėjimo dygsniais. Siuvinėjama adata, kabliuku arba specialiu vąšeliu, ištempus audinį ant rėmelio arba laisvai laikant rankose, t. p. siuvinėjimo mašina. Rankdarbiams siuvinėti naudojama ir buitinė siuvamoji mašina, turinti nesudėtingų papildomų įtaisų (specialią prispaudimo kojelę, lankelį). Naudojami lininiai, šilkiniai, medvilniniai, vilnoniai siūlai, sintetiniai verpalai, aukso ir sidabro gijos, dygsniai paryškinami dekoratyvinėmis juostelėmis, virvutėmis, biseriu, cekinais, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, kitos medžiagos įsiuvais (aplikacija). Siuvinėjimas būna ažūrinis (peltakiavimas, rišeljė, retičela, toledo), baltasis (angliškasis siuvinėjimas, adinukė), spalvotasis, lygusis, reljefinis. Siuvinėjimas dengia visą dirbinio paviršių arba tik tam tikras vietas.

Siuvinėjami liturginiai ir pasaulietiniai drabužiai, jų aksesuarai, apavas, buitinė ir dekoratyvinė tekstilė. Siuvimo pramonės įmonėse siuvinėjami moteriški, vaikiški ir vyriški drabužiai, kilimai, užtiesalai, staltiesės; siuvinėjama automatinėmis arba pusiau automatinėmis siuvinėjimo mašinomis (jos pagal programą išsiuvinėja norimą raštą).

Istorinė apžvalga

Ankstyviausi siuvinėjimo pavyzdžiai iš pirmo tūkstantmečio prieš Kristų rasti senovės Egipte, Europoje, Azijoje (Kinijos Džou dinastijos laikotarpio, 1027 pr. Kr.–3 a. pr. Kr. vidurys), Pietų Amerikoje (Peru dabartinėje teritorijoje, 3 a. pr. Kr.); tada dygsniais ne tik puoštas dirbinys, bet ir tvirtintos siūlės. Viduramžiais siuvinėjimo amatas plėtotas Europoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose (labiausiai Indijoje, Kinijoje). Buvo siuvinėjami drabužiai ir aksesuarai, apavas, žirgo apranga, dekoratyviniai audiniai, namų apyvokos reikmenys.

11–13 a. siuvinėjimas suklestėjo Bizantijoje; čia plito vadinamasis bizantiškasis siuvinėjimas – prabangus, su tauriųjų metalų gijomis, paryškintomis perlais, koralais, pusbrangiais akmenimis. Siuvinėjimas klestėjo Didžiojoje Britanijoje. Vienas žymiausių siuvinėjimo dirbinių – 70 m ilgio vadinamasis Bayeux kilimas, kuriame vaizduojamas 1066 Hastingso mūšis (manoma, prancūzų vyskupo Odo užsakymu atliktas 1070 Kento grafystės, Pietų Anglija, siuvinėtojų; eksponuojamas Bayeux, Prancūzija). 14 a. Europoje garsėjo anglų liturginiai siuvinėti dirbiniai, atlikti opus anglicanum technika – lygiuoju siuvinėjimu, imituojančiu miniatiūrų tapybą, naudojant aukso ir sidabro siūlus (vadinamoji Syono kapa, 1300–20, Syonas, Middlesexo grafystė, dabar Londono dalis). Kryžiaus karai ir riterių kultas skatino socialinį statusą žyminčių siuvinėtų dirbinių (herbų, vėliavų, kario ir žirgo aprangos, žygio palapinių) poreikį. Siuvinėta vienuolynuose, didikų rūmuose, kūrėsi amatininkų dirbtuvės.

Komunijai skirtas altoriaus audinys su Paskutinės vakarienės scena (Bizantija, 13–14 a., La Collegiata bažnyčios muziejus Castell’Arquato, Italija)

Renesanso epochoje siuvinėjimas klestėjo Italijoje (siuvinėtų figūrinių pano projektus kūrė dailininkai Pinturicchio, Rafaelis, Leonardo da Vinci) ir Ispanijoje. 14 a.–16 a. pirmoje pusėje Europoje (daugiausia Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje) plito vadinamoji akupiktūra (tapyba adata) – siužetinis siuvinėjimas, imituojantis tapybą. 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje siuvinėtuose dirbiniuose (liturginėje ir pasaulietinėje aprangoje, dekoratyvinėje tekstilėje) vyravo barokui būdingi stambūs reljefiniai raštai, aukso ir sidabro siūlai. 18 a. pirmoje pusėje siuvinėjimo stilistika kito, įsivyravo smulkesnis vingiuotas rokoko ornamentas, plito egzotiniai motyvai, labiausiai – chinoiserie. Siuvinėjimas klestėjo Artimuosiuose, Vidurio ir Tolimuosiuose Rytuose (Turkijoje, Persijoje, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje). Siuvinėjimas paplito įvairių šalių liaudies mene.

art nouveau stiliumi siuvinėtas pagalvės užvalkalas (dailininkė A. Macbeth)

19 a. Europoje atgaivintos ir plėtotos siuvinėjimo įvairios technikos, ypač kryželio dygsnis, kuriuo imituotas gobelenas. Siuvinėta rankomis ir siuvinėjimo mašina (1828 išrado J. Heilmannas, Prancūzija). Siuvinėjimo raidą paskatino 19 a. viduryje Anglijoje kilęs Meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement), iškėlęs rankdarbių etinę ir socialinę vertę. 1872 Londone įkurta Karališkoji rankdarbių mokykla, įsteigta daug siuvinėjimo dirbtuvių. Raiškių siluetinio piešinio siuvinėjimo dirbinių (dekoratyvinės tekstilės, aprangos) sukūrė moderno atstovai. 20 a. siuvinėjimas tapo vienu populiariausių rankdarbių; siuvinėjimo stilistikai įtakos turėjo modernizmo kryptys ir vietinės tradicijos. Siuvinėjimo dirbinių suprojektavo dailininkai A. Maillolis, J. Lurçat, P. Picasso, R. Dufy ir kiti. Kūrėsi siuvinėjimo gildijos: Didžiojoje Britanijoje (1906), Jungtinėse Amerikos Valstijose (1957, turi 13 skyrių įvairiuose regionuose), Australijoje (1960), Kanadoje (1971).

Siuvinėjama rankomis ir specialiomis mašinomis. 1982 bendrovė Melco Industries sukūrė pirmąją kompiuterinę siuvinėjimo mašiną. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje siuvinėjimas populiarus kaip rankdarbis ir kaip profesionaliosios tekstilės technika. Rengiamos siuvinėtos tekstilės tarptautinės parodos, leidžiama speciali periodika. Reikšmingų siuvinėtų kompozicijų sukūrė T. Schwarz (Nyderlandai), P. Andrews, R. James, M. Fantich (visos Didžioji Britanija), U. Arndt (Vokietija), N. Bondeson (Švedija), S. Carlsen (Kanada), V. Rochetti, F. Viollet (abi Prancūzija), M. Tammi (Suomija), K. Oicherman (Izraelis), K. Nagasava (Japonija).

baldakimo šonas, siuvinėtas mašina (2005, šilkas, aksomas, puošta biseriu, karoliais, tautodailininkė R. Kutienė)

arnotas, siuvinėtas mašina (2007, vilna, siuvinėta šilku, tautodailininkė R. Kutienė)

E. Seibutytės siuvinėta prijuostė (vilna, 2006)

Siuvinėjimas Lietuvoje

Lietuvoje siuvinėjimas plito nuo seno. Kaimuose iš pradžių siuvinėta naminiais lininiais, vėliau – pirktiniais medvilniniais ir šilkiniais siūlais. Populiarūs buvo augaliniai motyvai, kartais derinami su geometriniais ornamentais (gūnios, įvairūs užtiesalai, drabužiai). Paprastais vienspalviais raštais siuvinėtos milinės, sermėgos. 19 a. antroje pusėje paplito siuvinėjimas baltais siūlais adinukės technika, taip siuvinėtos moterų skarelės, kepurėlės, apatiniai sijonai, moterų ir vyrų marškiniai. 19 a. pabaigoje Pietryčių Lietuvoje marškinių rankovės ir apykaklės pradėtos siuvinėti juodais ir raudonais siūlais augaliniu ir geometriniu raštu. 19 a. pabaigoje dzūkės, kapsės ir zanavykės ryšėjo tamsias prijuostes, išsiuvinėtas įvairiaspalviais skaistgijų arba šilkavilnės siūlų ornamentais. Klaipėdos krašte moterys nešiojo delmonus, siuvinėtus įvairių spalvų gėlytėmis, paukščiukais. 20 a. pirmos pusės raštams t. p. būdinga augaliniai (ąžuolų, dobiliukų, lelijų, varpelių lapai) ir geometriniai motyvai. Mėgta siuvinėti stilizuotus dangaus kūnus, dažniausiai žvaigždes.

Siuvinėjimas itin plėtotas dvaruose ir vienuolynuose. Gotikos ir Renesanso laikotarpiu buvo siuvinėjami drabužiai, liturginiai dirbiniai (drabužiai, vėliavos, antepedijai), dekoratyvinė tekstilė (baldakimai, portjeros, sienų ir baldų apmušalai). 15 a. pradžioje didysis kunigaikštis Vytautas dovanojo prancūzų keliautojui Ghillebert’ui de Lannoy siuvinėtų daiktų. Kazimiero Jogailaičio žmona karalienė Elžbieta dovanojusi Vilniaus bernardinams siuvinėtų liturginių drabužių. Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje 16 a. veikė siuvinėtojų dirbtuvė, kuriai vadovavo J. Holfelderis, vėliau – Z. Linckas; Žygimantui Augustui su Z. Lincku 1545 atvykus į Vilnių šis tapo Abiejų Tautų Respublikos siuvinėjimo centru. Žemutinėje pilyje siuvinėtoju dirbo Franciscas Italas, 1552 įdarbinti siuvinėtojai armėnai Minas, Mirakas, Spiridionas. 16 a. siuvinėjo vienuolės (daugiausia vizitietės) ir aukštuomenės damos. Rašytiniai šaltiniai mini karalienės Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforzos, Barboros Radvilaitės, Sofijos ir Onos Jogailaičių bažnyčioms dovanotus siuvinėtus liturginius dirbinius. Siuvinėtos bažnytinės tekstilės gamyba išaugo kontrreformacijos laikotarpiu. 16 a. siuvinėtojai priklausė siuvėjų, auksakalių, vadinamųjų baltušnikų (baltos odos išdirbėjų) ir pirštinių dirbėjų cechams. 17 a. Abiejų Tautų Respublikoje kūrėsi siuvinėtojų cechai (18 a. pabaigoje jie sumenko). Renesanso dirbiniams būdinga lygiuoju siuvinėjimu atlikti portretai, figūrinės ir ornamentinės kompozicijos (J. P. Sapiegos vėliava, 1609, dabar Tretjakovo galerijoje Maskvoje). Nuo 17 a. antros pusės plito siuvinėti karo reikmenys: kario krepšiai, vėliavos, palapinės. Barokui būdingi stambūs reljefiniai raštai, siuvinėti aukso ir sidabro gijomis (arnotas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, 17 a. antra pusė), paįvairinti aplikacija, perlais, cekinais ir pusbrangiais akmenimis.

18 a. viduryje įsivyravo rokoko ornamentika – smulkesni, vingrūs raštai ant lygaus paviršiaus, kiek vėliau – taisyklingi klasicistiniai raštai (vertikalios juostos, tarp jų įterpti augaliniai ir ornamentiniai motyvai). 18 a. siuvinėjimas tapo retesnis aprangoje; jį pakeitė margaraščiai audiniai. 19 a. siuvinėjimas pasižymėjo stilistikos ir technikos įvairove. 1835 Naujojoje Vilnioje įsteigta A. Mozerio nėrinių ir mechaninio siuvinėjimo dirbtuvė (1900 turėjo 92 darbuotojus).

Nuo 19 a. tarp bajorų ir miestiečių itin plito mėgėjiškas siuvinėjimas. 20 a. pirmoje pusėje siuvinėjimo buvo mokoma gimnazijose ir specialiuose kursuose. 3–4 dešimtmetyje siuvinėjimo rankdarbiuose propaguotas tautinis stilius, jo pavyzdžiai buvo platinami albumuose Sodžiaus menas ir periodiniuose leidiniuose. Siuvinėjimas buvo populiarus buityje po II pasaulinio karo. 7–8 dešimtmetyje vykstant kultūros modernizacijai dėmesys siuvinėjimui sumenko. Tuo metu siuvinėjimas kartais plėtotas profesionaliojoje tekstilėje (I. Kaziukaitytė, I. Vabalienė, J. Gervytė‑Tvarijonavičienė).

Siuvinėjimas atgimė 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje šiuolaikinėje tekstilėje. Siuvinėtų dirbinių sukūrė L. Jonikė, S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, J. Šmidtietė (sukūrusi trimačio siuvinėjimo techniką), I. Likšaitė, L. Oržekauskienė, J. Petruškevičienė. Buriasi siuvinėtojų klubai, būreliai, leidžiami žurnalai, siuvinėti mokoma amatų mokyklose.

S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Rožėm klotas kelias (automobilių detalės, gręžimas, medvilnė, siuvinėjimas kryželiu, 2008; © LATGA, 2020)

L: T. Mańkowski Polskie tkaniny i hafty XVI–XVIII w. Wrocław 1954; P. Johnstone 300 Years of Embroidery, 1600–1900: Treasures from Collection of the Embroiderers’ Guild of Great Britain Adelaide 1986; P. Warner Embroidery: A History London 1991.

2972