šivà (hebr. septyni), judaizme – gedulas, trunkantis 7 dienas po laidotuvių. Jį atlikti privalo artimiausi mirusiojo giminaičiai: vaikai, tėvai, sutuoktinis. Šivos laikotarpiu jie vadinami gedėtojais (avel). Šiva grindžiama tuo, kad Juozapas gedėjo savo tėvo Jokūbo 7 dienas (Pr 50, 1–14). Laidotuvių diena yra pirmoji šivos diena, šiva baigiasi 7 dienos rytą. Šivos laikotarpiu privaloma visas 7 dienas praleisti namuose daugiausia sėdint ant žemos kėdės (šiva dar vadinama sėdėjimo šiva), vilkėti paprastus drabužius, t. p. ir tą, kuris buvo suplėšytas per laidotuves (šis paprotys, išreiškia netekties skausmą, fizinio ir emocinio ryšio su mirusiuoju nutraukimą, Talmude aiškinama, kad tai simbolizuoja kūną – nors šis miršta, tai simbolizuoja drabužio suplėšymas, bet siela keliauja pas Dievą), neavėti odinių batų, nesiprausti, nesiskusti, būtina priimti atėjusiuosius guosti; kai kuriuose namuose uždengiami veidrodžiai. Draudžiama lytiniai santykiai, studijuoti Torą. Artimieji dažniausiai susirenka vienuose namuose, jei įmanoma, mirusiojo, kartais atliekamas minjanas. Gedulas gali būti nutrauktas tik per šabą arba šventes. Pagal sefardų tradiciją gedėtojui atnešama maisto, šiam sakoma palaiminimai. Manoma, kuo daugiau palaiminimų, tuo mirusiojo sielai lengviau pakilti į dangų. Kartais tėvai, kai jų vaikas atsisako judaizmo ir priima kitą religiją, t. p. atlieka šivą; nuo tos akimirkos jis laikomas mirusiu, jo vardas namuose nebeminimas.
2182