Šivà, hinduizmo teologijoje – trečiasis dieviškosios trejybės (Trimūrčio) narys, reprezentuojantis griovimą; šaivizme – Brahmanui tapati aukščiausioji dievystė ir viešpats (Mahadeva ir Mahešvara), garbinamas su savo šakte Parvate. Ankstyviausioje šventraštinėje tradicijoje (Rigveda) žodžiu Šiva eufemistiškai nusakomas Rudra. Švetašvatara upanišadoje (2–1 a. prieš Kristų) Rudra-Šiva tapatinamas su aukščiausiuoju dievu. Nuo 2 a. Šiva pradėtas garbinti visoje Pietų Azijoje, jo ikonografiją ir kulto apeigas plėtoja puraninė, tantrinė ir bhaktinė raštija. Kaip antropomorfinė dievybė Šiva įkūnija vienas kitą neigiančius hinduistinės visuomenės gyvensenos polius: laikomas visko atsižadėjusiu didžiuoju jogu, medituojančiu apeigiškai nešvariose kapinėse, t. p. – namų ūkiu besirūpinančiu šeimos vyru, gyvenančiu su vahana Nandžiu, Parvate, sūnumis Ganeša ir Kartikėja savo rojuje Kailaso kalne.
Šivos skulptūra prie Čandidevės šventyklos Haridvare
Šivos skulptūra Rišikeše (Utarakhando valstija)
Erotišką ir asketinę Šivos prigimtį reprezentuoja ir jo aikoninė (nevaizdinė) lingos forma. Kuriamųjų ir griaunamųjų pradų vienybę Šiva įkūnija kaip Nataradža – kosminio šokio viešpats. Šiva vaizduojamas su trečiąja akimi, kurios liepsna sudegino meilės dievą Kamą, išsitrynęs pelenais, laikantis trišakį, suveltais plaukais (džata), apsijuosęs gyvatėmis, dėvintis rudrakšos sėklų malą (maldos karoliukus), su išmaldos indu, padarytu iš kaukolės, ir įsisegęs į plaukus pusmėnulį (čandrą).
171