šizofrènija (schizophrenia; gr. schizō – skaldau, perskiriu + phrēn – protas), schizofrènija, psichikos liga, pažeidžianti jausmus, mąstymą, suvokimą, valią ir emocijas. Pasaulyje (ir Lietuvoje) serga apie 1 % žmonių. Dažniausiai suserga 15–25 metų žmonės, abiejų lyčių sergamumas maždaug vienodas. Ligos eiga būna ūminė (trunka kelias dienas ar savaites) ir lėtinė (keletą mėnesių, metų ar visą gyvenimą). Šizofrenija trukdo aiškiai mąstyti, suvokti realybę, bendrauti, priimti sprendimus, valdyti emocijas. Priežastys nežinomos. Polinkis sirgti šia liga paveldimas: tikimybė susirgti didesnė, jeigu giminėje yra sergantis asmuo. Sergant šizofrenija sutrinka nervinius impulsus perduodančių medžiagų (neuromediatorių – dopamino, serotonino, noradrenalino) pusiausvyra smegenyse, jų biochem. mechanizmai; būna neįprastas smegenų aktyvumas, jų kraujotakos pokyčių. Svarbiausi psichopatologiniai reiškiniai yra minčių perteklius ar trūkumas, kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, mąstymo nenuoseklumas ir sutrikimai, keistas elgesys. Ligos eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė (vienas ar daugiau epizodų su visišku arba daliniu pasveikimu) su progresuojančiu arba nekintamu psichikos pažeidimu. Šizofrenija dažniausiai prasideda palengva: vis sunkiau susikaupti, suprasti, mokytis. Ligonis užsisklendžia, atsiriboja nuo aplinkinių, tampa vis įtaresnis, atšiauresnis. Pakinta interesai, ima dominti abstrakčios, nerealios problemos, kartais ligoniui atrodo, kad pasikeitė jo arba aplinkinių išvaizda. Dažnai sutrinka suvokimas, apima liūdesys, neviltis; rečiau nuotaika tampa liguistai pakili. Ligonis nenuosekliai mąsto, susieja nesuderinamus dalykus, ilgainiui atsiranda klausos, skonio, uoslės haliucinacijų, kliedesių, visiškai sutrinka mąstymas. Emocijos tampa neadekvačios, vėliau nyksta, ligonis pasidaro viskam abejingas, apsileidžia, jo valia susilpnėja arba iškrypsta. Ligonį apima prieštaringi jausmai, jis nuolat kartoja judesius (stereotipijos), nevykdo ko prašomas (negatyvizmas), jaudinasi arba nejuda (katatonija), sustingsta (stuporas). Ligonis nebegali tinkamai bendrauti, prisitaikyti, dirbti. Sumenksta jausmai, išnyksta domėjimasis gyvenimu, būdingas nenoras ką nors veikti, apatija, apsileidimas, socialinė izoliacija, nutrūksta bendravimas su šeima. Dažnai kartu būna nerimas ir depresija, pasitaiko priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų. Skiriamos 4 klasikinės šizofrenijos formos. Paranoidinė forma yra dažniausia, jai būdinga kliedesiai su klausos haliucinacijomis ir suvokimo sutrikimais. Jausmų, valios, kalbos ir judesių sutrikimai neryškūs. Hebefreninei formai būdingi afektiniai, jausmų sutrikimai, o kliedesiai ir haliucinacijos – trumpalaikiai. Mąstymas nenuoseklus, kalba padrika, būna polinkis į vienatvę, neprognozuojamas elgesys ir manieringumas, polinkis į socialinę izoliaciją, valios praradimas. Hebefreninė šizofrenija diagnozuojama paauglystėje arba jaunystėje; progresuoja, ligonio būklė tolydžio blogėja. Katatoninė forma reta, būna psichomotorinio aktyvumo sutrikimų, būdingos nenatūralios ilgalaikės pozos, vaškinis lankstumas, ligoniai ištisas dienas guli lovoje, nevalgo, nekalba. Sergant paprastąja šizofrenija progresuoja elgesio sutrikimai, mažėja darbingumas, pasineriama į save; sutrikimai atsiranda nepastebimai. Aiškių aktyvių psichozinių simptomų nebūna.
Gydymas susideda iš ūminės fazės gydymo ir ilgalaikio palaikomojo gydymo. Skiriama antipsichozinių vaistų, neuroleptikų, antidepresantų, traukulių terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija. Ligoniui teikiama psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija. Apie 25 % ligonių pasveiksta po pirmos ūminės šizofrenijos atakos (psichozės), dalis atgauna socialinius gebėjimus, nors požymiai neišnyksta, apie 25 % gydomų ligonių pasveiksta per kelerius metus. Likusieji serga daug metų, su paūmėjimais, taikant gydymą geba socializuotis. Dauguma ligonių turi negalią, iš jų 10–15 % reikalinga speciali priežiūra. Ligą pirmasis 1887 aprašė E. Kraepelinas (Vokietija) ir ją pavadino ankstyvąja silpnaprotyste – dementia praecox, pagal 1860 B. Morelio (Prancūzija) sukurtą terminą. 1911 E. Bleuleris (Šveicarija) pirmasis pavartojo šizofrenijos (skilusio proto) terminą.