astronautas R. Mastracchio su skafandru EMU atvirame kosmose prie Tarptautinės kosminės stoties (2007)
skafándras (pranc. scaphandre < gr. skaphē – valtis + anēr, kilm. andros – vyras), individuali sandari apranga (apgaubas, kaukė, pirštinės, batai), pritaikyta žmogaus gyvybei ir darbingumui palaikyti po vandeniu, retame ore, kosmose ir kitomis nepalankiomis sąlygomis. Juos dėvi kosmonautai, dideliame aukštyje skraidantys lakūnai, narai ir kiti. Skafandrai būna autonominiai ir neautonominiai. Autonominiuose skafandruose įrengti gyvybingumo palaikymo įtaisai, elektros maitinimo šaltinis, radijo ir televizijos ryšio įtaisai. Neautonominį skafandrą atvirame kosmose su kosminiu laivu jungia kabelis, kuriuo perduodama ryšių ir telemetrinė informacija apie kosmonauto būklę, t. p. elektros maitinimas. Neautonominiai skafandrai naudojami vykdant darbus erdvėlaivio išoriniame paviršiuje arba netoli jo.
Įgyvendinant Apollo programą (1969–72) buvo sukurtas minkšto tipo, minimaliai ribojantis astronauto judesius skafandras Apollo A7L. Jis buvo pagamintas iš 17 sluoksnių atsparių medžiagų. Gyvybingumo palaikymo sistema užtikrino normalią 6,5 h veiklą atvirame kosmose.
Tarptautinės kosminės stoties įgula naudoja Orlan (Rusija) ir EMU tipo skafandrus. Orlan skafandras – pusiau standaus tipo, leidžiantis judėti pagal 6 laisvės laipsnius. Skafandras pritaikytas kosmonautui pačiam, be kieno nors pagalbos, apsivilkti, tiko įgulai su įvairiais antropometriniais duomenimis, sugedę skafandro elementai buvo lengvai keičiami naujais. EMU skafandras yra 9 dydžių bei turi plonesnes pirštines, leidžiančias atlikti kruopštesnes operacijas stoties išorėje. Naro skafandras laiduoja saugią veiklą iki 600 m gylio. Apsaugo nuo vandens slėgio ir žemos temperatūros. Į skafandrą tiekiamos kvėpavimo dujos: panirus į gylį iki 60 m tiekiamas suslėgtas oras, didensį kaip 100 m gylį – oro ir helio, didesnį kaip 300 m – deguonies ir helio arba kitų dujų mišinys.
skafandras Orlan (Rusija)