skaičiãvimo matemãtika, matematikos šaka, tirianti praktinių uždavinių skaitinių sprendinių radimo ir įvairių matematinių reiškinių skaičiavimo metodus. Sprendžia problemas, susijusias su skaičiavimo technikos naudojimu. Praktinių uždavinių matematiniai modeliai dažniausiai reiškiami įvairiomis lygtimis ir nelygybėmis arba jų sistemomis, siejančiomis tiriamojo uždavinio parametrus. Skaičiavimo matematikos pagrindinės šakos: tipinių matematikos uždavinių (matematinės analizės, algebros, geometrijos, diferencialinių lygčių ir kita), skaitinių sprendimo metodų ir algoritmų teorija (skaitiniai metodai); matematinio modelio skaitinė analizė (skaitinis eksperimentas), kurią sudaro pradinės informacijos skaitinis apdorojimas, matematikos uždavinio sprendimas ir skaičiavimo rezultatų analizė; tyrinėtojo darbo su skaičiavimo technika tobulinimo teorija, apimanti programavimo ir lygiagrečiųjų skaičiavimų problemas. Skaičiavimo matematikos užuomazgų atsirado kartu su pirmosiomis matematikos žiniomis, pirmykštės bendruomenės laikais sprendžiant praktinius uždavinius (pvz., matuojant plotus ir tūrius). 17 a. antroje pusėje sukūrus diferencialinį ir integralinį skaičiavimą išsiplėtė skaičiavimo matematikos uždavinių apimtis. Pradėta spręsti astronomijos, mechanikos, geodezijos uždavinius, išreiškiamus diferencialinių ir algebrinių lygčių sistemomis, sukurta tobulesnių skaičiavimo priemonių (aritmometras, logaritminė liniuotė). 20 a. 5 dešimtmetyje sukūrus elektronines skaičiavimo mašinas, šiek tiek vėliau ir kompiuterius, kokybiškai pakito skaičiavimo matematikos metodai. Pradėta kurti naujus skaičiavimo matematikos metodus, pritaikytus jais skaičiuoti. 21 a. pradžioje skaičiavimo matematikos plėtotę lėmė sprendžiamų mokslo ir technikos problemų sudėtingumas ir modernios matematikos, ypač funkcinės analizės, svarba.
1176
148