Skačių knygà, ketvirtoji Penkiaknygės knyga. Aprašomi įvykiai po apreiškimo ant Sinajaus kalno ir izraelitų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Skaičių knyga pradedama izraelitų genčių suskaičiavimu ir 40 metų trukusia jų kelione dykuma į Moabo lygumas. Pagal minimas Sinajaus, Kadešo, Moabo lygumos vietoves, Skaičių knyga skirstoma į tris dalis. Pirmoje pasakojami įvykiai prieš Dievui pasmerkiant maištingąją kartą (1–14), apibendrinama kunigų medžiaga, kurioje kalbama apie nešiojamą Padangtę, kunigų įšventinimus ir aukojimo taisykles. Kunigiška levitų giminė yra skirstoma į tris Aarono sūnaus Eleazaro vadovaujamas atšakas – Kehato, Geršono ir Merario. Pasakojama apie praktinį ir kultinį gyvenimą dykumoje ir pasirengimą kelionei, Padangtės nešimą, pateikiami tapimo nazyru nuostatai, aprašoma genčių vadų dovanos Padangtės apeigoms, alkanų izraelitų maištavimas prieš Mozę, Dievo bausmė jiems, žvalgų išsiuntimas į Kanaaną. Vienas iš žvalgų Jozuė grįžęs pasakojo, kad šis kraštas pienu ir medumi teka (13, 27), bet izraelitai ir vėl sukilo prieš Mozę ir atsisakė įžengti į Pažadėtąją Žemę, todėl Dievas pasmerkė visą Egipte gimusių izraelitų kartą, išskyrus Jozuę ir Kalebą, mirti dykumoje. Antroje dalyje (15–19) paskelbiami dar keli papildomi nuostatai dėl aukų ir aprangos. Šabo sulaužymas baudžiamas mirtimi. Atskilus Korachui ir jo sekėjams, jie buvo žiauriai nubausti. Pražydus Mozės lazdai (ji buvo palikta Padangtėje), kunigystė buvo patvirtinta jo broliui Aaronui. Aprašomos kunigų ir levitų pareigos. Trečioje dalyje (20–34) pasakojama apie keturiasdešimtuosius klajonių dykumoje metus. Aprašoma Mozės sesers Mirjamos mirtis. Rašoma, kad Dievas maištaujančią tautą pagirdė uoloje išskėlęs vandenį, bet Mozei ir Aaronui dėl jų abejonių neleido įeiti į Pažadėtąją Žemę. Izraelitams vėl pradėjus murmėti prieš Dievą ir Mozę, Dievas pasiuntė jiems ugningus žalčius, nuo kurių daugelis mirė. Aprašoma, kaip izraelitai nukariavo amoritus. Moabitai veltui stengėsi Balaamo prakeiksmu sunaikinti izraelitus, juos ištiko maras dėl ištvirkavimo su midjanietėmis ir jų stabų garbinimo. Pasakojama apie antrą izraelitų surašymą ir žemių padalijimą giminėms, Jozuės paskyrimą Mozės įpėdiniu. Izraelitams nugalėjus midjaniečius Rubeno ir Gado giminei atiteko žemė anapus Jordano. Aprašoma, kaip Dievo įsakymu izraelitai užkariavo Kanaaną. Aiškiai įvardijamos Pažadėtosios Žemės ribos, levitų ir pabėgėlių miestai, nurodoma, moterų paveldėjimo teisės nesant vyriškos lyties palikuonių.
Skaičių knyga, gausi tikslių skaičių ir įvairių detalių, yra panaši į kelis iki Mozės laikų parašytus Artimųjų Rytų su kultu susijusius tekstus. Nechronologiškai išdėstytus Skaičių knygos įvykius rabinistinė tradicija aiškina tuo, kad Toroje nėra ankstesnių ir vėlesnių įvykių. Biblistų manoma, kad pagrindinių įvykių seka yra suardyta Skaičių knygos papildymų. Manoma, Skaičių knyga parašyta daug vėliau (Persų laikotarpiu) nei joje aprašyti įvykiai. Dalis įvykių, susijusių su klajonėmis dykuma, yra susiję su Išėjimo knygos tradicija (Iš 16–17). Pagrindinis Skaičių knygos tikslas – įtvirtinti Aarono kunigišką liniją, nes bandę tam pasipriešinti Korachas, Ditanas ir Abiramas buvo Dievo žiauriai nubausti. Ne sykį minimas izraelitų ir atskirai levitų surašymas yra susijęs su kariauti tinkančių vyrų nustatymu ir turi analogijų su Mari lentelėmis akadų kalba. Anot žydų filosofo Abravanelio, nors Išėjimo knyga ir Skaičių knyga aprašo panašius klajonių dykumoje įvykius, bet Išėjimo knygoje pasakojama apie klajones prieš apreiškimą ant Sinajaus kalno, todėl izraelitai dėl netvirto tikėjimo nebuvo baudžiami, o Skaičių knygoje įvykiai pasakojami po apreiškimo, todėl izraelitai dėl murmėjimo prieš Dievą ir Mozę buvo nuolat baudžiami. Net įsitvirtinus kultui, jų tikėjimas vis dar svyravo. Knygoje pabrėžiama, kad nors izraelitai ir maištavo prieš Mozę ir Dievą, jiems buvo leista įžengti į Pažadėtąją Žemę.
2182